keyboard_tab Diritto d'autore 2019/0790 LT

(31) visos valstybės narės turėtų turėti teisinius mechanizmus, pagal kuriuos atitinkamų ir pakankamai atstovaujančių kolektyvinio administravimo organizacijų kultūros paveldo įstaigoms išduodamos tam tikro kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, naudojimo licencijos taip pat būtų taikomos teisių turėtojams, kurie šiuo klausimu nėra įgalioję atstovaujančios kolektyvinio administravimo organizacijos. Pagal šią direktyvą turėtų būti įmanoma užtikrinti, kad tokios licencijos apimtų visas valstybes nares;

(32) šia direktyva įdiegtos nuostatos dėl kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, kolektyvinių licencijų suteikimo gali nesuteikti sprendimo tais atvejais, kai kultūros paveldo įstaigos susiduria su sunkumais siekdamos gauti visus reikiamus teisių turėtojų tokių kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, naudojimo leidimus. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuomet, kai nėra bendros tam tikro tipo kūrinių ar kitų objektų kolektyvinio teisių administravimo praktikos arba kai atitinkama kolektyvinio administravimo organizacija iš esmės nėra pakankamai atstovaujanti teisių turėtojų ir susijusių teisių kategorijai.

  Tokiais ypatingais atvejais kultūros paveldo įstaigos turėtų turėti galimybę kūrinius ar kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama ir kuriuos jos turi savo nuolatinėje kolekcijoje, internete skelbti visose valstybėse narėse pagal suderintą išimtį ar apribojimą, taikomą autorių ir gretutinėms teisėms. Svarbu, kad naudojimas pagal tokią išimtį ar apribojimą vyktų tik tada, kai laikomasi tam tikrų sąlygų, visų pirma susijusių su licencijavimo sprendimų prieinamumu.

  Tai, kad nėra susitarta dėl licencijos sąlygų, neturėtų būti aiškinama kaip kolektyvinio licencijavimo sprendimų prieinamumo stygius;

(33) valstybėms narėms turėtų būti leista, nenutolstant nuo šia direktyva numatytos sistemos, pagal savo teisines tradicijas, praktiką ar aplinkybes lanksčiai pasirinkti, kokio specifinio tipo bus licencijų suteikimo mechanizmas, pvz., išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimas ar atstovavimo prezumpcijos, kurį jos taikys kūrinius ar kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama, naudojančioms kultūros paveldo įstaigoms. Be to, valstybės narės turėtų galėti lanksčiai nustatyti reikalavimus, kad kolektyvinio administravimo organizacijos būtų pakankamai reprezentatyvios, jei tai grindžiama dideliu atitinkamo tipo kūrinių ar kitų objektų teisių turėtojų, kurie suteikė įgaliojimą teikti atitinkamo naudojimo būdo licencijas, skaičiumi.

  Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti specialias taisykles, taikytinas tais atvejais, kai atitinkamų kūrinių ar kitų objektų atžvilgiu daugiau nei viena kolektyvinio administravimo organizacija yra reprezentatyvi, pvz., reikalaujant, kad būtų teikiamos bendros licencijos arba sudaromas atitinkamų organizacijų susitarimas;

(34) tų licencijavimo mechanizmų tikslais svarbu, kad veiktų griežta ir sklandžiai veikianti kolektyvinio administravimo sistema.

  Direktyva 2014/26/ES numato tokią sistemą ir ta sistema pirmiausia apima gero valdymo, skaidrumo ir ataskaitų teikimo taisykles ir reguliarų, stropų ir tikslų mokėtinų sumų paskirstymą ir išmokėjimą atskiriems teisių turėtojams;

(35) visi teisių turėtojai turėtų galėti naudotis tinkamomis apsaugos priemonėmis, kad bet kuriuo metu prieš licencijos galiojimo pabaigos laikotarpį ar jos galiojimo laikotarpiu arba iki išimties ar apribojimo taikymo arba jį taikant galėtų netaikyti šia direktyva nustatytų licencijų suteikimo mechanizmų ir išimties ar apribojimo naudoti kūrinius ar kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama, visiems savo kūriniams ar kitiems objektams arba kai tai susiję su visomis licencijomis ar visais naudojimo pagal išimtį ar apribojimą būdais, arba konkretiems kūriniams ar kitiems objektams arba kai tai susiję su konkrečiomis licencijomis ar naudojimo pagal išimtį ar apribojimą būdais. Su tais licencijų suteikimo mechanizmais siejamos sąlygos neturėtų apriboti jų praktinės reikšmės kultūros paveldo įstaigoms. Svarbu, kad tais atvejais, kai teisių turėtojas tokių mechanizmų arba tokios išimties ar apribojimo netaiko vienam ar daugiau kūrinių ar kitų objektų, bet koks vykdomas naudojimas būtų nutrauktas per pagrįstą laikotarpį, ir, jeigu tai daroma pagal kolektyvinę licenciją, kad kolektyvinio administravimo organizacija, kai yra apie tai informuojama, nustotų teikti atitinkamas naudojimo būdų licencijas. Tai, kad teisių turėtojai netaiko tokių mechanizmų, neturėtų daryti įtakos jų reikalavimams mokėti atlygį už faktinį kūrinio ar kito objekto naudojimą pagal licenciją;

(37) kadangi kultūros paveldo įstaigų rinkiniuose saugomi labai įvairūs kūriniai ir kiti objektai, svarbu, kad šioje direktyvoje numatyti licencijų suteikimo mechanizmai ir išimtis ar apribojimas egzistuotų ir galėtų būti praktiškai naudojami įvairių tipų kūriniams ir kitiems objektams, įskaitant fotografijas, programinę įrangą, fonogramas, audiovizualinius kūrinius ir unikalius meno kūrinius, įskaitant atvejus, kai jais niekada nebuvo prekiaujama.

  Kūriniai, kuriais niekada nebuvo prekiaujama, gali būti plakatai, lankstinukai, vadinamieji apkasų žurnalai arba mėgėjų audiovizualiniai kūriniai, taip pat nepaskelbti kūriniai ar kiti objektai, nepažeidžiant kitų taikomų teisinių apribojimų, pavyzdžiui, nacionalinių neturtinių teisių taisyklių.

  Kai turimas bet kuris iš skirtingų kūrinio ar kito objekto variantų, pavyzdžiui, vėlesni literatūros kūrinių leidimai ir kinematografijos kūrinių montažo versijos, arba bet kurios jo skirtingos apraiškos, pvz., to paties kūrinio skaitmeninis ir spausdintas formatas, tas kūrinys ar kitas objektas neturėtų būti laikomas prekybos objektu.

  Kita vertus, komercinis adaptacijų, įskaitant kitų kalbų versijas arba literatūros kūrinių garso ir vaizdo adaptacijas, prieinamumas neturėtų trukdyti laikyti, kad kūriniu ar kitu objektu neprekiaujama tam tikra kalba.

  Siekiant atsižvelgti į kūrinių ir kitų objektų skirtingų tipų ypatumus, susijusius su skelbimo ir platinimo būdais, ir padaryti tuos mechanizmus patogesnius naudoti, gali tekti nustatyti specialius tų licencijų teikimo mechanizmų praktinio taikymo reikalavimus ir procedūras, pvz., reikalavimą dėl tam tikro laikotarpio, kuris turi praeiti nuo tada, kai kūrinys ar kitas objektas pirmą kartą tapo prieinamas komerciškai.

  Nustatant tokius reikalavimus ir procedūras valstybėms narėms tikslinga konsultuotis su teisių turėtojais, kultūros paveldo įstaigomis ir kolektyvinio administravimo organizacijomis;

(39) tarptautinio mandagumo (comitas gentium) sumetimais šia direktyva numatyti licencijų suteikimo mechanizmai ir išimtis ar apribojimas, susiję su kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, skaitmeninimu ir jų sklaida neturėtų būti taikomi kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, rinkiniams, kai yra įrodymų, leidžiančių manyti, kad juos daugiausia sudaro trečiųjų šalių kūriniai ar kiti objektai, nebent susijusi kolektyvinio administravimo organizacija tinkamai atstovauja tai trečiajai šaliai, pvz., taikant atstovavimo susitarimą.

  Tas vertinimas galėtų būti grindžiamas turimais įrodymais, gautais dedant pagrįstas pastangas siekiant nustatyti, ar kūriniais ar kitais objektais yra nebeprekiaujama, nesant reikalo ieškoti papildomų įrodymų.

  Atlikti atskirų kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, kilmės vertinimą turėtų būti reikalaujama, tik jei taip pat reikalaujama dėti pagrįstas pastangas siekiant nustatyti, ar jie komerciškai prieinami;

(40) susitariančiosios kultūros paveldo įstaigos ir kolektyvinio administravimo organizacijos turėtų toliau turėti teisę susitarti dėl licencijų teritorinės taikymo srities, įskaitant galimybę ją taikyti visoms valstybėms narėms, licencijos mokesčio ir leidžiamų naudojimo būdų. Į tokias licencijas įtrauktais naudojimo būdais neturėtų būti siekiama pelno, įskaitant atvejus, kai kopijas platina kultūros paveldo įstaiga, pavyzdžiui, parodos reklaminės medžiagos atveju.

  Taip pat, kadangi kultūros paveldo įstaigų kolekcijų skaitmeninimas gali reikšti dideles išlaidas, bet kokios pagal šia direktyva nustatytus mechanizmus suteiktos licencijos neturėtų kultūros paveldo įstaigoms trukdyti padengti licencijų ir kūrinių ar kitų objektų, kurioms ji taikoma, skaitmeninimo ir sklaidos išlaidas;

(42) siekiant užtikrinti, kad pagal šią direktyvą nustatyti licencijų suteikimo mechanizmai, taikomi kūriniams ar kitiems objektams, kuriais nebeprekiaujama, būtų tinkami ir veiktų tinkamai, kad teisių turėtojai būtų tinkamai apsaugoti, kad licencijos būtų tinkamai viešai skelbiamos ir kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas dėl kolektyvinio administravimo organizacijų reprezentatyvumo ir kūrinių klasifikavimo, valstybės narės turėtų skatinti su konkrečiu sektoriumi susijusį dialogą su suinteresuotaisiais subjektais;

(43) šioje direktyvoje numatytos priemonės, kuriomis siekiama palengvinti licencijų naudoti nuolatinėse kultūros paveldo įstaigų kolekcijose esančius kūrinius ar kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama, teikimą, nedaro poveikio tokių kūrinių ar kitų objektų naudojimui pagal išimtis ar apribojimus, numatytus Sąjungos teisėje, arba pagal kitas išplėstos apimties licencijas, kai toks licencijų suteikimas nėra grindžiamas tuo, kad kūriniais ar kitais objektais, kuriems jos taikomos, nebeprekiaujama.

  Tos priemonės taip pat neturėtų daryti poveikio nacionaliniams mechanizmams, susijusiems su kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, naudojimu pagal kolektyvinio administravimo organizacijos ir naudotojų, kurie nėra kultūros paveldo įstaigos, licencijas;

(44) kolektyvinių licencijų teikimo mechanizmai, turintys išplėstą apimtį, sudaro galimybę kolektyvinio administravimo organizacijai, kaip kolektyvinių licencijų teikimo subjektui, teikti licencijas teisių turėtojų vardu, nepriklausomai nuo to, ar jie suteikė leidimą organizacijai tai daryti.

  Tokiais mechanizmais pagrįstos sistemos, pavyzdžiui, išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimas, teisiniai įgaliojimai ar atstovavimo prezumpcijos, yra nusistovėjusi praktika keliose valstybėse narėse ir gali būti naudojamos įvairiose srityse.

  Kad visoms šalims skirta autorių teisių sistema veiktų, būtina užtikrinti, kad veiktų proporcingi teisiniai kūrinių ar kitų objektų licencijų teikimo mechanizmai.

  Todėl valstybės narės turėtų galėti pasikliauti sprendimais, leidžiančiais kolektyvinio administravimo organizacijoms siūlyti licencijas, taikomas galimai dideliems tam tikrų rūšių kūrinių ar kitų objektų skaičiams ir paskirstyti gautas pajamas, gautas iš tokių licencijų, teisių turėtojams pagal Direktyvą 2014/26/ES;

(45) atsižvelgiant į tam tikrų naudojimo būdų pobūdį, kai kartu naudojamas didelis kūrinių ar kitų objektų kiekis, atskirų teisių perdavimo sandorių su kiekvienu susijusiu teisių turėtoju išlaidos yra pernelyg didelės. Todėl mažai tikėtina, kad neturint veiksmingų kolektyvinių licencijų teikimo mechanizmų būtų vykdomi visi sandoriai susijusiose srityse, kurių reikia, kad būtų galima naudoti tokius kūrinius ar kitus objektus. Kolektyvinio administravimo organizacijų išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimas ir panašūs mechanizmai gali suteikti galimybę sudaryti susitarimus tose srityse, kuriose teisių turėtojų leidimu grindžiamas kolektyvinių licencijų teikimas nėra išsamus visus kūrinius ar kitus objektus, kurie bus naudojami, apimantis sprendimas. Tokie mechanizmai papildo kolektyvinį teisių administravimą, pagrįstą atskiru teisių turėtojų leidimu, tam tikrais atvejais naudotojams užtikrindami visišką teisinį tikrumą.

  Kartu jie suteikia teisių turėtojams galimybę gauti naudos iš teisėto jų kūrinių naudojimo;

(46) atsižvelgiant į tai, kad vis svarbiau užtikrinti galimybę siūlyti lanksčias licencijų teikimo schemas skaitmeniniame amžiuje, taip pat į tai, kad tokios schemos vis dažniau naudojamos, valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti licencijų teikimo mechanizmus, kuriuos taikydamos kolektyvinio administravimo organizacijos galėtų savanoriškai sudaryti licencijų sutartis, nepriklausomai nuo to, ar visi teisių turėtojai suteikė leidimą susijusiai organizacijai tai daryti.

  Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė išlaikyti ir taikyti tokius mechanizmus vadovaujantis nacionalinėmis tradicijomis, praktika ar aplinkybėmis, taikant šioje direktyvoje numatytas apsaugos priemones ir visapusiškai laikantis Sąjungos teisės ir Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų.

  Tokie mechanizmai turėtų poveikį tik atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nebent Sąjungos teisėje būtų numatyta kitaip. Valstybės narės turėtų turėti galimybę lanksčiai pasirinkti tokį mechanizmą, kurį taikant būtų galima kūrinių ar kitų objektų licencijas taikyti ir teisių turėtojų, kurie nesuteikė leidimo susitarimą sudarančiai organizacijai, teisėms, jei tai atitinka Sąjungos teisės aktus, įskaitant Direktyvoje 2014/26/ES numatytas kolektyvinio teisių administravimo taisykles. Visų pirma tokiais mechanizmais taip pat turėtų būti užtikrinama, kad Direktyvos 2014/26/ES 7 straipsnis būtų taikomas tiems teisių turėtojams, kurie nėra organizacijos, kuri sudaro susitarimą, nariai. Į tokius mechanizmus būtų galima įtraukti išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimą, teisėtus įgaliojimus ir atstovavimo prezumpcijas. Šios direktyvos nuostatos, susijusios su kolektyvinių licencijų teikimu, neturėtų daryti poveikio valstybių narių galimybėms taikyti privalomą kolektyvinį teisių administravimą ar kitus išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimo mechanizmus, pvz., mechanizmą, įtrauktą į Tarybos direktyvos 93/83/EEB (12) 3 straipsnį;

(47) svarbu, kad išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimo mechanizmai būtų taikomi tik aiškiai apibrėžtose naudojimo srityse, kai atskirų leidimų gavimas iš teisių turėtojų paprastai yra tiek sudėtingas ir nepraktiškas, kad dėl naudojimo pobūdžio ar susijusių kūrinių ar kitų objektų tipų būtinas licencijos suteikimo sandoris, susijęs su licencijos, apimančios visus susijusius teisių turėtojus, suteikimu, greičiausiai neįvyks. Tokie mechanizmai turėtų būti grindžiami objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais teisių turėtojų, įskaitant teisių turėtojus, kurie nėra kolektyvinio administravimo organizacijos nariais, traktavimo kriterijais. Visų pirma vien tai, kad susiję teisių turėtojai nėra naudotojo, siekiančio gauti licenciją, valstybės narės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, iš esmės neturėtų būti priežastis, dėl kurios būtų galima pagrįstai laikyti, kad teisių suteikimas yra toks sudėtingas ir nepraktiškas, kad būtų galima pateisinti tokių mechanizmų naudojimą.

  Taip pat svarbu, kad dėl licencijuoto naudojimo nenukentėtų atitinkamų teisių ekonominė vertė, o teisių turėtojai neprarastų didelės komercinės naudos;

(48) valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų taikomos tinkamos apsaugos priemonės, skirtos teisėtiems teisių turėtojų, kurie neįgaliojo licenciją teikiančios organizacijos, interesams apsaugoti, ir kad tos apsaugos priemonės būtų taikomos jų nediskriminuojant.

  Visų pirma, siekiant pagrįsti išplėstą mechanizmų poveikį, tokia organizacija, remiantis teisių turėtojų leidimais, turėtų pakankamai atstovauti kūrinių ar kitų objektų rūšims ir teisėms, kurioms taikoma licencija.

  Valstybės narės turėtų nustatyti reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad tos organizacijos būtų laikomos pakankamai reprezentatyvios, atsižvelgiant į organizacijos administruojamų teisių kategoriją, organizacijos gebėjimą veiksmingai administruoti teises, kūrybos sektorių, kuriame ji veikia, ir į tai, ar organizacija atsakinga už didelį atitinkamų rūšių kūrinių ar kitų objektų teisių turėtojų, kurie suteikė įgaliojimą išduoti atitinkamo naudojimo būdo licenciją, skaičių, ir vadovaujantis Direktyva 2014/26/ES. Siekdamos užtikrinti teisinį tikrumą ir pasitikėjimą mechanizmais, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nuspręsti, kas turi teisinę atsakomybę už pagal licencinę sutartį leidžiamus naudojimo atvejus. Visiems teisių turėtojams, kurių kūriniai naudojami pagal licenciją, turėtų būti užtikrintos vienodos sąlygos, įskaitant visų pirma teisę gauti informaciją apie licencijavimą ir atlygio paskirstymą.

  Per visą licencijos galiojimo laikotarpį viešinimo priemonės turėtų būti taikomos veiksmingai ir naudotojams, kolektyvinio administravimo organizacijoms arba teisių turėtojams neturėtų būti užkraunama neproporcingos administracinės naštos, neinformuojant kiekvieno teisių turėtojo atskirai.

(49) valstybės narės turėtų užtikrinti, kad bet kokios pagal išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimo mechanizmus suteiktos licencijos tikslas ir apimtis, taip pat galimi naudojimo būdai turėtų būti visada kruopščiai ir aiškiai apibrėžti teisės aktuose arba, jei pagrindiniai teisės aktai yra bendra nuostata, licencijų suteikimo praktikoje, kuri taikoma pagal tokias bendrąsias nuostatas, arba suteiktose licencijose.

  Galimybė valdyti licenciją pagal tokius mechanizmus taip pat turėtų būti suteikiama tik kolektyvinio teisių administravimo organizacijoms, kurioms taikoma nacionalinė teisė, kuria įgyvendinama Direktyva 2014/26/ES;

(50) atsižvelgiant į skirtingas tradicijas ir patirtį išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimo visose valstybėse narėse srityje ir jų taikymą teisių turėtojams, nepriklausomai nuo jų pilietybės ar gyvenamosios vietos valstybės narės, svarbu Sąjungos lygmeniu užtikrinti skaidrumą ir dialogą apie praktinį tokių mechanizmų veikimą, be kita ko, susijusį su teisių turėtojams taikomų apsaugos priemonių veiksmingumu, tokių mechanizmų tinkamumu naudoti, jų poveikiu teisių turėtojams, kurie nėra kolektyvinio administravimo organizacijos nariais, arba teisių turėtojams, kurie yra kitos valstybės narės piliečiai arba kurių gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, ir poveikį tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, įskaitant galimą poreikį nustatyti taisykles, pagal kurias tokie mechanizmai turėtų tarpvalstybinį poveikį vidaus rinkoje.

  Siekiant užtikrinti skaidrumą, Komisija turėtų reguliariai skelbti informaciją apie tokių mechanizmų naudojimą pagal šią direktyvą.

  Todėl valstybės narės, įvedusios tokius mechanizmus, turėtų informuoti Komisiją apie atitinkamas nacionalines nuostatas ir jų taikymą praktikoje, įskaitant licencijų taikymo sritis ir jų tipus, nustatytus remiantis bendromis nuostatomis, licencijų teikimo mastą ir susijusias kolektyvinio administravimo organizacijas. Tokia informacija turėtų būti aptarta su valstybėmis narėmis pagal Direktyvos 2001/29/EB 12 straipsnio 3 dalį įsteigtame ryšių komitete.

  Komisija turėtų paskelbti tokių mechanizmų naudojimo Sąjungoje ir jų poveikio licencijų teikimui ir teisių turėtojams, kultūrinio turinio platinimui ir tarpvalstybiniam paslaugų teikimui kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo srityje ir poveikio konkurencijai ataskaitą;

(77) įgyvendindamos šio direktyvoje numatytas skaidrumo pareigas valstybės narės turėtų atsižvelgti į skirtingų turinio sektorių, pvz., muzikos sektoriaus, audiovizualinio sektoriaus ir leidybos sektoriaus, ypatumus, o sprendžiant dėl tokių sektorinių įpareigojimų turėtų dalyvauti visi suinteresuotieji subjektai.

  Kai tinkama, taip pat reikėtų atsižvelgti į autorių ir atlikėjų indėlio į bendrą kūrinį ar atlikimą svarbą.

  Kolektyvines derybas reikėtų laikyti galimybe atitinkamoms suinteresuotosioms šalims pasiekti susitarimą dėl skaidrumo. Tokiais susitarimais autoriams ir atlikėjams turėtų būti užtikrintas tokio paties lygmens skaidrumas arba didesnio lygmens skaidrumas, nei minimalūs šioje direktyvoje nustatyti reikalavimai.

  Reikėtų numatyti pereinamąjį laikotarpį, kad prie skaidrumo pareigų būtų galima pritaikyti galiojančią ataskaitų teikimo tvarką.

  Neturėtų būti būtina skaidrumo pareigų taikyti susitarimams, kuriuos sudaro teisių turėtojai ir kolektyvinio administravimo organizacijos, nepriklausomi valdymo subjektai ar kiti subjektai, kuriems taikomos nacionalinės taisyklės, kuriomis įgyvendinama Direktyva 2014/26/ES, nes toms organizacijoms ir subjektams jau taikomos Direktyvos 2014/26/ES 18 straipsnyje nustatytos skaidrumo pareigos. Direktyvos 2014/26/ES 18 straipsnis taikomas organizacijoms, kurios daugiau nei vieno teisių turėtojo vardu administruoja autorių teises arba gretutines teises, siekiant kolektyvinės tų teisių turėtojų naudos. Tačiau teisių turėtojų ir kitų sutarties šalių, kurios veikia vadovaudamosi savo interesais, individualiai sudarytiems susitarimams turėtų būti taikomos šioje direktyvoje numatytos skaidrumo pareigos;