keyboard_tab Diritto d'autore 2019/0790 LT

(1) Europos Sąjungos sutartyje (toliau – ES sutartis) numatyta sukurti vidaus rinką ir įteisinti sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma.

  Tų tikslų turėtų padėti siekti tolesnis valstybių narių autorių ir gretutinių teisių įstatymų derinimas;

(2) autorių teisių ir gretutinių teisių srityje priimtomis direktyvomis prisidedama prie vidaus rinkos veikimo, užtikrinama aukšto lygio teisių turėtojų apsauga, palengvinamas leidimo naudotis autorių teisių saugomais kūriniais suteikimo procesas ir sukuriama sistema, pagal kurią įmanomas kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimas. Ta suderinta teisinė sistema padeda vidaus rinkai veikti tinkamai ir skatina inovacijas, kūrybiškumą, investicijas ir naujo turinio gamybą, be kita ko, skaitmeninėje aplinkoje, siekiant išvengti vidaus rinkos susiskaidymo. Toje teisinėje sistemoje numatyta apsauga taip pat padeda siekti Sąjungos tikslo saugoti ir puoselėti kultūrų įvairovę, kartu iškeliant bendrą Europos kultūros paveldą.

  Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 167 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad Sąjunga imdamasi veiksmų atsižvelgtų į kultūros aspektus;

(3) dėl sparčios technologinės plėtros nesiliauja keitęsi kūrinių ir kitų objektų kūrimo, gamybos, platinimo ir panaudojimo būdai.

  Atsiranda vis naujų verslo modelių ir naujų rinkos dalyvių.

  Atitinkami teisės aktai turi būti parengti atsižvelgiant į būsimus pokyčius, kad jais nebūtų ribojama technologinė raida.

  Sąjungos autorių teisių sistemoje išdėstyti tikslai ir principai neprarado reikšmės. Tačiau ir teisių turėtojams, ir naudotojams stinga teisinio tikrumo dėl kūrinių ir kitų objektų tam tikrų naudojimo būdų, įskaitant tarpvalstybinio naudojimo būdus, skaitmeninėje aplinkoje.

  Kaip nurodyta 2015 m.

  gruodžio 9 d.

  Komisijos komunikate „Šiuolaikiškos ir labiau visai Europai pritaikytos autorių teisių sistemos kūrimas“, kai kuriose srityse būtina pritaikyti ir papildyti galiojančią Sąjungos autorių teisių sistemą užtikrinant aukšto lygio autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą. Šia direktyva numatomos taisyklės, kuriomis tam tikros autorių teisių ir gretutinių teisių išimtys ir apribojimai pritaikomi skaitmeninei ir tarpvalstybinei aplinkai, ir priemonės, padėsiančios palengvinti tam tikrą licencijų teikimo tvarką, ypač (bet ne tik) susijusią su kūrinių ir kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, sklaida ir internetiniu audiovizualinių kūrinių pasiekiamumu užsakomųjų vaizdo programų platformose, siekiant padidinti galimybes susipažinti su turiniu.

  Ja taip pat nustatytos taisyklės, kuriomis siekiama palengvinti naudojimąsi viešai prieinamu turiniu.

  Siekiant sukurti sklandžiai ir sąžiningai veikiančią autorių teisių prekyvietę, taip pat reikėtų taisyklių dėl teisių į publikacijas, internetinių paslaugų teikėjų, kurie saugo naudotojų įkeltą turinį ir suteikia galimybę su juo susipažinti, vykdomo kūrinių ar kitų objektų naudojimo, dėl autorių bei atlikėjų sutarčių skaidrumo, dėl autorių ir atlikėjų atlygio, taip pat teisių, kurias autoriai ir atlikėjai perdavė išimties tvarka, atšaukimo mechanizmo;

(8) naujos technologijos sudaro sąlygas automatinei skaičiuojamajai skaitmeninio pavidalo informacijos, tokios kaip tekstas, garsai, vaizdai ar duomenys, analizei, paprastai vadinamai tekstų ir duomenų gavyba.

  Tekstų ir duomenų gavyba sudaro galimybes apdoroti didelius informacijos kiekius siekiant gauti naujų žinių ir atrasti naujas tendencijas. Tekstų ir duomenų gavybos technologijos vyrauja skaitmeninėje ekonomikoje, tačiau plačiai pripažįstama, kad tekstų ir duomenų gavyba gali būti ypač naudinga mokslininkų bendruomenei ir taip remti inovacijas. Tokios technologijos naudingos universitetams ir kitoms mokslinių tyrimų organizacijoms, taip pat kultūros paveldo įstaigoms, nes jos, vykdydamos pagrindinę veiklą, taip pat galėtų vykdyti mokslinius tyrimus. Vis dėlto Sąjungoje tokioms organizacijoms ir įstaigoms trūksta teisinio tikrumo, kokiu mastu jos gali vykdyti turinio tekstų ir duomenų gavybą.

  Tam tikrais atvejais tekstų ir duomenų gavybos dalis gali būti autorių teisių ir (arba) sui generis duomenų bazės gamintojo teisės saugomi veiksmai, visų pirma kūrinių ar kitų objektų atgaminimas ir (arba) duomenų bazės turinio perkėlimas, kurie, pavyzdžiui, vyksta tuomet, kai duomenys normalizuojami vykdant tekstų ir duomenų gavybą.

  Kai netaikoma jokia išimtis ar apribojimas, turi būti gautas teisių turėtojų leidimas atlikti tokius veiksmus;

(9) tekstų ir duomenų gavybai taip pat gali būti naudojami autorių teisės nesaugomi paprasti faktai ar duomenys, ir tokiais atvejais pagal teisės aktus dėl autorių teisių leidimo nereikia.

  Taip pat gali būti atvejų, kai vykdant tekstų ir duomenų gavybą nevykdomi atgaminimo veiksmai arba atgaminimo veiksmams taikoma Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 1 dalyje numatyta privaloma laikinų atgaminimo veiksmų išimtis, kuri turėtų būti toliau taikoma tekstų ir duomenų gavybos būdams, kuriais nekopijuojama daugiau, nei leidžiama pagal tą išimtį;

(23) siekiant palengvinti kūrinių ir kitų objektų naudojimą švietimo reikmėms, kai kuriose valstybėse narėse galioja skirtinga tvarka, kuri pagrįsta Direktyva 2001/29/EB numatytos išimties ar apribojimo įgyvendinimu arba kitiems naudojimo būdams taikomomis licencinėmis sutartimis. Tokia tvarka paprastai parengta atsižvelgiant į švietimo įstaigų poreikius ir skirtingas švietimo pakopas. Nors labai svarbu suderinti naujos privalomos išimties ar apribojimo taikymo skaitmeninio naudojimo būdams ir tarpvalstybinei mokymo veiklai sritį, įgyvendinimo tvarka valstybėse narėse gali skirtis tiek, kiek tai netrukdo veiksmingai taikyti išimties ar apribojimo arba tarpvalstybinio naudojimo būdų.

  Pavyzdžiui, valstybės narės turėtų toliau turėti teisę reikalauti, kad naudojant kūrinius ir kitus objektus būtų paisoma autorių ir atlikėjų neturtinių teisių.

  Tai turėtų leisti valstybėms narėms pasinaudoti galiojančia nacionaliniu lygmeniu sukurta tvarka.

  Visų pirma, valstybės narės galėtų nuspręsti išimtį ar apribojimą iš dalies ar iki galo taikyti pagal tai, ar galima gauti tinkamų licencijų, aprėpiančių bent jau tuos pačius naudojimo būdus kaip tie, kurie leidžiami pagal išimtį ar apribojimą.

  Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad, jei licencijos tik iš dalies apima pagal išimtį ar apribojimą leidžiamus naudojimo būdus, visiems kitiems naudojimo būdams toliau taikoma ši išimtis ar apribojimas.

(32) šia direktyva įdiegtos nuostatos dėl kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, kolektyvinių licencijų suteikimo gali nesuteikti sprendimo tais atvejais, kai kultūros paveldo įstaigos susiduria su sunkumais siekdamos gauti visus reikiamus teisių turėtojų tokių kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, naudojimo leidimus. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuomet, kai nėra bendros tam tikro tipo kūrinių ar kitų objektų kolektyvinio teisių administravimo praktikos arba kai atitinkama kolektyvinio administravimo organizacija iš esmės nėra pakankamai atstovaujanti teisių turėtojų ir susijusių teisių kategorijai.

  Tokiais ypatingais atvejais kultūros paveldo įstaigos turėtų turėti galimybę kūrinius ar kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama ir kuriuos jos turi savo nuolatinėje kolekcijoje, internete skelbti visose valstybėse narėse pagal suderintą išimtį ar apribojimą, taikomą autorių ir gretutinėms teisėms. Svarbu, kad naudojimas pagal tokią išimtį ar apribojimą vyktų tik tada, kai laikomasi tam tikrų sąlygų, visų pirma susijusių su licencijavimo sprendimų prieinamumu.

  Tai, kad nėra susitarta dėl licencijos sąlygų, neturėtų būti aiškinama kaip kolektyvinio licencijavimo sprendimų prieinamumo stygius;

(44) kolektyvinių licencijų teikimo mechanizmai, turintys išplėstą apimtį, sudaro galimybę kolektyvinio administravimo organizacijai, kaip kolektyvinių licencijų teikimo subjektui, teikti licencijas teisių turėtojų vardu, nepriklausomai nuo to, ar jie suteikė leidimą organizacijai tai daryti.

  Tokiais mechanizmais pagrįstos sistemos, pavyzdžiui, išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimas, teisiniai įgaliojimai ar atstovavimo prezumpcijos, yra nusistovėjusi praktika keliose valstybėse narėse ir gali būti naudojamos įvairiose srityse.

  Kad visoms šalims skirta autorių teisių sistema veiktų, būtina užtikrinti, kad veiktų proporcingi teisiniai kūrinių ar kitų objektų licencijų teikimo mechanizmai.

  Todėl valstybės narės turėtų galėti pasikliauti sprendimais, leidžiančiais kolektyvinio administravimo organizacijoms siūlyti licencijas, taikomas galimai dideliems tam tikrų rūšių kūrinių ar kitų objektų skaičiams ir paskirstyti gautas pajamas, gautas iš tokių licencijų, teisių turėtojams pagal Direktyvą 2014/26/ES;

(50) atsižvelgiant į skirtingas tradicijas ir patirtį išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimo visose valstybėse narėse srityje ir jų taikymą teisių turėtojams, nepriklausomai nuo jų pilietybės ar gyvenamosios vietos valstybės narės, svarbu Sąjungos lygmeniu užtikrinti skaidrumą ir dialogą apie praktinį tokių mechanizmų veikimą, be kita ko, susijusį su teisių turėtojams taikomų apsaugos priemonių veiksmingumu, tokių mechanizmų tinkamumu naudoti, jų poveikiu teisių turėtojams, kurie nėra kolektyvinio administravimo organizacijos nariais, arba teisių turėtojams, kurie yra kitos valstybės narės piliečiai arba kurių gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, ir poveikį tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, įskaitant galimą poreikį nustatyti taisykles, pagal kurias tokie mechanizmai turėtų tarpvalstybinį poveikį vidaus rinkoje.

  Siekiant užtikrinti skaidrumą, Komisija turėtų reguliariai skelbti informaciją apie tokių mechanizmų naudojimą pagal šią direktyvą.

  Todėl valstybės narės, įvedusios tokius mechanizmus, turėtų informuoti Komisiją apie atitinkamas nacionalines nuostatas ir jų taikymą praktikoje, įskaitant licencijų taikymo sritis ir jų tipus, nustatytus remiantis bendromis nuostatomis, licencijų teikimo mastą ir susijusias kolektyvinio administravimo organizacijas. Tokia informacija turėtų būti aptarta su valstybėmis narėmis pagal Direktyvos 2001/29/EB 12 straipsnio 3 dalį įsteigtame ryšių komitete.

  Komisija turėtų paskelbti tokių mechanizmų naudojimo Sąjungoje ir jų poveikio licencijų teikimui ir teisių turėtojams, kultūrinio turinio platinimui ir tarpvalstybiniam paslaugų teikimui kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo srityje ir poveikio konkurencijai ataskaitą;

(53) kūrinio apsaugos termino pabaiga reiškia, kad tas kūrinys patenka į viešąją erdvę ir nustoja galioti teisės, kurias Sąjungos autorių teisių apsaugos teisė numato tam kūriniui.

  Vaizduojamųjų menų srityje sąžiningų kūrinių kopijų platinimas viešojoje erdvėje prisideda prie kultūros prieinamumo ir skatinimo ir prie prieigos prie kultūros paveldo. Skaitmeninėje aplinkoje tokių kopijų apsauga autorių teisėmis ar gretutinėmis teisėmis nesuderinama su kūrinių autorių teisių apsaugos galiojimo pabaiga.

  Be to, dėl nacionalinių autorių teisių įstatymų, kuriais reglamentuojama tokių kopijų apsauga, skirtumų atsiranda teisinis netikrumas ir daromas neigiamas poveikis vaizduojamojo meno kūrinių tarpvalstybinei sklaidai viešojoje erdvėje.

  Todėl autorių teisėmis ar gretutinėmis teisėmis neturėtų būti saugomos tam tikros vaizduojamojo meno kūrinių kopijos viešojoje erdvėje.

  Visa tai neturėtų trukdyti kultūros paveldo įstaigoms parduoti kopijas, pvz., atvirukus;

(55) reikia pripažinti leidėjų organizacinį ir finansinį įnašą į spaudos publikacijų gamybą ir toliau jį skatinti siekiant užtikrinti spaudos pramonės tvarumą ir taip užtikrinti, kad būtų galima gauti patikimą informaciją.

  Todėl Sąjungos lygmeniu būtina numatyti suderintą internete informacinės visuomenės paslaugų teikėjų naudojamų spaudos publikacijų teisinę apsaugą ir nekeisti galiojančių Sąjungos teisės aktuose nustatytų autorių teisių taisyklių, taikomų atskiriems naudotojams asmeniniais ar nekomerciniais tikslais naudojant spaudos publikacijas, įskaitant atvejus, kai tokie naudotojai dalijasi spaudos leidiniais internete.

  Tokią apsaugą reikėtų efektyviai užtikrinti Sąjungos teisėje nustatant skaitmeninio naudojimo būdų teises, susijusias su autorių teisėmis atgaminti ir padaryti viešai prieinamas valstybėse narėse įsisteigusių leidėjų spaudos publikacijas, kurias internete naudoja informacinės visuomenės paslaugų teikėjai, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/1535 (13). Šia direktyva numatyta spaudos publikacijų teisinė apsauga turėtų būti užtikrinama leidėjams, įsisteigusiems valstybėje narėje ir turintiems savo registruotą buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą Sąjungos teritorijoje.

(59) pagal šią direktyvą spaudos publikacijų leidėjams suteikta apsauga neturėtų paveikti į jas integruotų kūrinių ir kitų objektų autorių ir kitų teisių turėtojų teisių, be kita ko, kiek tai susiję su mastu, kokiu autoriai ir kiti teisių turėtojai gali naudotis savo kūriniais ir kitais objektais nepriklausomai nuo spaudos publikacijų, į kurias jie integruoti.

  Todėl spaudos publikacijų leidėjams neturėtų būti galima naudotis jiems šia direktyva suteikta apsauga autorių ir kitų teisių turėtojų nenaudai arba leidimą naudoti tuos pačius kūrinius ar kitus objektus turinčių naudotojų nenaudai.

  Tai neturėtų daryti poveikio sutartinėms nuostatoms, dėl kurių susitarė spaudos publikacijų leidėjai, kaip viena šalis, ir autorių bei kiti teisių turėtojai, kaip kita šalis. Autoriai, kurių kūriniai įtraukti į spaudos publikaciją, turėtų turėti teisę į deramą dalį pajamų, kurias spaudos leidėjai gauna už savo spaudos publikacijų, kurias naudoja informacinės visuomenės paslaugų teikėjai, naudojimą.

  Tai neturėtų daryti poveikio nacionaliniams įstatymams dėl nuosavybės ar teisių įgyvendinimo pagal darbo sutartis, su sąlyga, kad tie įstatymai atitinka Sąjungos teisę;

(60) leidėjų, įskaitant spaudos publikacijų, knygų ar mokslinių publikacijų ir muzikos kūrinių leidėjus, veikla dažnai grindžiama tuo, kad autorių teisės perleidžiamos pagal sutartinius susitarimus arba teisės aktų nuostatas. Tomis aplinkybėmis leidėjai investuoja tam, kad būtų naudojamasi jų publikacijose esančiais kūriniais, ir kai kuriais atvejais gali netekti įplaukų, jei tokie kūriniai naudojami pagal išimtis ar apribojimus, pavyzdžiui, kopijuojami asmeniniam naudojimui ir atgaminami reprografijos būdu, įskaitant esamas valstybių narių nacionalines reprografijos sistemas, arba taikant viešosios panaudos sistemas. Keliose valstybėse narėse kompensacijos už naudojimo būdus, kuriems taikomos tos išimtys ar apribojimai, padalijamos autoriams ir leidėjams. Siekiant atsižvelgti į tokią padėtį ir pagerinti visų susijusių šalių teisinį tikrumą, pagal šią direktyvą valstybėms narėms, kurios taiko esamas kompensacijų padalijimo autoriams ir leidėjams schemas, leidžiama jas toliau taikyti.

  Tai ypač svarbu valstybėms narėms, kurios tokius kompensacijų padalijimo mechanizmus taikė iki 2015 m.

  lapkričio 12 d., nors kitose valstybėse narėse kompensacija nėra padalijama, o skiriama vien autoriams pagal nacionalinę kultūros politiką.

  Nors ši direktyva turėtų būti nediskriminuojant taikoma visoms valstybėms narėms, ji turėtų gerbti šios srities tradicijas ir neįpareigoti valstybių narių, kurios šiuo metu neturi tokio kompensacijų padalijimo schemų, jas įdiegti.

  Ji neturėtų daryti poveikio esamoms ar būsimoms valstybių narių priemonėms, susijusioms su atlygiu viešosios panaudos srityje.

(61) pastaraisiais metais internetinio turinio prekyvietės veikimas tapo vis sudėtingesnis. Internetinės turinio dalijimosi paslaugos, suteikiančios galimybę susipažinti su dideliu autorių teisių saugomo turinio, kurį įkėlė jų naudotojai, kiekiu, tapo pagrindiniu galimybės susipažinti su turiniu internete šaltiniu.

  Internetinės paslaugos yra priemonė, kuria suteikiama platesnė prieiga prie kultūros ir kūrybos darbų ir kultūros ir kūrybos sektoriams siūloma puikių galimybių kurti naujus verslo modelius. Tačiau, nors jomis sudaromos sąlygos įvairovei ir palengvinamos galimybės naudotis turiniu, jos taip pat kelia problemų, kai autorių teisių saugomas turinys yra įkeliamas be išankstinio teisių turėtojų leidimo. Esama teisinio netikrumo dėl to, ar tokių paslaugų teikėjai vykdo su autorių teisėmis susijusius veiksmus ir ar joms teikti reikia gauti teisių turėtojų leidimą dėl naudotojų, kurie neturi atitinkamų teisių į įkeltą turinį, įkelto turinio, nedarant poveikio Sąjungos teisės aktuose numatytų išimčių ir apribojimų taikymui.

  Tas netikrumas turi įtakos teisių turėtojų galimybėms nustatyti, ar ir kokiomis sąlygomis jų kūriniai ir kiti objektai gali būti naudojami, ir jų galimybėms už tokį naudojimą gauti tinkamą atlygį.

  Todėl svarbu skatinti plėtoti teisių turėtojų ir turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų licencijavimo rinką.

  Tos licencinės sutartys turėtų būti sąžiningos ir išlaikyti tinkamą abiejų šalių pusiausvyrą.

  Teisių turėtojai turėtų gauti tinkamą atlygį už jų kūrinių ar kitų objektų naudojimą.

  Tačiau, kadangi tos nuostatos neturėtų daryti poveikio sutarties laisvei, teisių turėtojai neturėtų būti įpareigoti suteikti leidimą arba sudaryti licencines sutartis;

(62) tam tikros informacinės visuomenės paslaugos, kaip įprasto jų naudojimo dalis, yra skirtos visuomenei suteikti prieigą prie autorių teisių saugomo turinio ar kitų objektų, kuriuos įkėlė jų naudotojai. Šioje direktyvoje nustatyta turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjo apibrėžtis turėtų būti taikoma tik toms internetinėms paslaugoms, kurios atlieka svarbų vaidmenį interneto turinio rinkoje ir konkuruoja su kitomis tai pačiai auditorijai teikiamomis internetinėmis turinio paslaugomis, tokiomis kaip internetinės garso ir vaizdo tiesioginio transliavimo paslaugos. Paslaugos, kurioms taikoma ši direktyva, yra paslaugos, kurių pagrindinis tikslas arba vienas iš pagrindinių tikslų – saugoti ir leisti naudotojams didelį autorių teisių saugomo turinio kiekį įkelti ir juo dalintis, siekiant tiesiogiai ar netiesiogiai gauti iš jo pelno, jį tvarkyti ir reklamuoti, siekiant pritraukti didesnę auditoriją, be kita ko, nustatant jo kategorijas ir naudojant tikslinę reklamą.

  Tokios paslaugos neturėtų apimti paslaugų, kurių pagrindinis tikslas nėra suteikti naudotojams galimybę įkelti didelį autorių teisių saugomo turinio kiekį ir juo dalytis, siekiant gauti pelno iš tos veiklos. Pastarosios paslaugos apima, pavyzdžiui, elektroninių ryšių paslaugas, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/1972 (14), taip pat verslo įmonių viena kitoms teikiamų debesijos paslaugų ir debesijos paslaugų teikėjus, kurie vartotojams suteikia galimybę įkelti turinį savo reikmėms, kaip antai interneto saugyklos ar elektroninės prekyvietės, kurių pagrindinė veikla yra mažmeninė prekyba internetu, o ne suteikiama prieiga prie autorių teisių saugomo turinio.

(63) vertinimas, ar interneto turinio dalijimosi paslaugų teikėjas saugo didelį autorių teisių saugomo turinio kiekį ir suteikia galimybę juo naudotis, turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį ir į elementų derinį, pavyzdžiui, paslaugos auditoriją ir autorių teisėmis saugomo turinio rinkmenų, kurias įkėlė paslaugų naudotojai, skaičių;

(64) šioje direktyvoje tikslinga išaiškinti, kad turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai, visuomenei suteikdami prieigą prie autorių teisių saugomų kūrinių ar kitų saugomų objektų, kuriuos įkėlė jų naudotojai, vykdo viešo paskelbimo arba padarymo viešai prieinamais veiksmą.

  Todėl turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai turėtų gauti atitinkamų teisių turėtojų leidimą, be kita ko, sudarydami licencinę sutartį.

  Tai neturi poveikio turinio viešo skelbimo arba padarymo viešai prieinamu sąvokai, nustatytai kituose Sąjungos teisės aktuose, ir neturi poveikio Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymui kitiems paslaugų teikėjams, kurie naudoja autorių teisėmis saugomą turinį;

(66) atsižvelgiant į tai, kad turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai suteikia prieigą prie turinio, kurį įkelia ne jie, o jų naudotojai, šios direktyvos tikslais tikslinga numatyti specialų atsakomybės mechanizmą, taikomą tais atvejais, kai leidimas nesuteiktas. Tai neturėtų daryti poveikio teisių gynimo priemonėms pagal nacionalinę teisę kitais nei atsakomybės už autorių teisių pažeidimus atvejais ir galimybei nacionaliniams teismams ar administracinėms institucijoms nustatyti draudimus, atitinkančius Sąjungos teisę.

  Visų pirma, speciali tvarka, taikoma naujiems turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjams, kurių metinė apyvarta yra mažesnė kaip 10 mln.

  EUR ir kurių Sąjungoje gyvenančių unikalių lankytojų skaičiaus vidurkis neviršija 5 mln.

  lankytojų per mėnesį, neturėtų daryti įtakos galimybei pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę.

  Tais atvejais, kai paslaugų teikėjams leidimas nesuteikiamas, jie, laikydamiesi aukštų pramonės standartų dėl profesinio atidumo, turėtų dėti visas pastangas, kad naudojantis jų paslaugomis nebūtų galima gauti neteisėtai naudojamų kūrinių ir kitų objektų, kuriuos nurodo atitinkami teisių turėtojai.

  Tuo tikslu teisių turėtojai turėtų paslaugų teikėjams suteikti aktualią ir reikiamą informaciją, atsižvelgdami, be kitų veiksnių, į teisių turėtojų dydį ir jų kūrinių ir kitų objektų rūšį.

  Veiksmais, kurių turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai imasi bendradarbiaudami su teisių turėtojais, neturėtų būti užkertamas kelias gauti teisių nepažeidžiantį turinį, įskaitant kūrinius ar kitus saugomus objektus, kurių naudojimas grindžiamas licencine sutartimi, autorių teisių ir gretutinių teisių išimtimi ar apribojimu.

  Veiksmai, kurių ėmėsi tokie paslaugų teikėjai, neturėtų daryti poveikio naudotojams, kurie naudojasi turinio dalijimosi internetu paslaugomis, kad teisėtai įkeltų turinį ir gautų su tokiomis paslaugomis susijusią informaciją.

(69) kai turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai gauna leidimus naudoti paslaugos naudotojų įkeltu turinį, be kita ko, sudarydami licencines sutartis, tie leidimai taip pat turėtų apimti su autorių teisėmis susijusius veiksmus su naudotojų įkeliamu turiniu, patenkančius į paslaugų teikėjams suteikto leidimo taikymo sritį, tačiau tik tais atvejais, kai tie naudotojai veikia nekomerciniais tikslais, pavyzdžiui, dalijasi turiniu nesiekdami pelno, arba kai pajamos, gautos iš jų įkelto turinio, nėra reikšmingos, palyginti su autorių teisėmis susijusiais naudotojų veiksmais, kurie patenka į tokių leidimų taikymo sritį.

  Kai teisių turėtojai aiškiai suteikė leidimą naudotojams naudojantis dalijimosi internetu paslauga įkelti ir padaryti prieinamus kūrinius ar kitus objektus, paslaugų teikėjo viešo paskelbimo veiksmas leidžiamas, jei patenka į teisių turėtojo suteikto leidimo taikymo sritį.

  Tačiau neturėtų būti daroma turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjams palanki prielaida, kad jų naudotojai gavo visas atitinkamas teises;

(70) tolesni veiksmai, kurių imasi turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai bendradarbiaudami su teisių turėtojais, neturėtų daryti poveikio autorių teisių išimčių ar apribojimų, be kita ko, visų pirma tų, kuriais garantuojama naudotojų saviraiškos laisvė, taikymui.

  Naudotojams turėtų būti leidžiama įkelti ir padaryti prieinamą naudotojų sukurtą turinį konkrečiais citavimo, kritikos, peržiūros, karikatūros, parodijos ar pastišo tikslais. Tai ypač svarbu siekiant užtikrinti pagrindinių teisių, nustatytų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), visų pirma saviraiškos laisvės ir menų laisvės, ir teisės į nuosavybę, įskaitant intelektinę nuosavybę, pusiausvyrą.

  Todėl tos išimtys ir apribojimai turėtų būti privalomi siekiant užtikrinti, kad naudotojai visoje Sąjungoje gautų vienodą apsaugą.

  Svarbu užtikrinti, kad turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai taikytų veiksmingą skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo mechanizmą, kuriuo būtų remiamas toks naudojimas tokiems konkretiems tikslams.

(73) autorių ir atlikėjų atlygis turėtų būti tinkamas ir proporcingas faktinei ar galimai ekonominei licencijuotų ar perduotų teisių vertei, atsižvelgiant į autoriaus ar atlikėjo indėlį į bendrą kūrinį ar kitą objektą ir į visas kitas atvejo aplinkybes, pavyzdžiui, rinkos praktiką arba faktinį kūrinio naudojimą.

  Vienkartinė išmoka taip pat gali būti proporcingas atlygis, tačiau tai neturėtų būti taisyklė.

  Valstybės narės turėtų galėti laisvai nustatyti konkrečius vienkartinių išmokų taikymo atvejus atsižvelgdamos į kiekvieno sektoriaus ypatumus. Valstybės narės turėtų galėti laisvai įgyvendinti tinkamo ir proporcingo atlygio principą taikydamos įvairius esamus ar naujai sukurtus mechanizmus, kurie galėtų apimti kolektyvines derybas ir kitus mechanizmus, jeigu tokie mechanizmai atitinka taikomus Sąjungos teisės aktus;

(75) derėdamiesi dėl savo teisių licencijos suteikimo arba perleisdami savo teises autoriai ir atlikėjai sutartiniuose santykiuose dažnai yra silpnesnė šalis, todėl jiems reikia informacijos norint įvertinti nuolatinę savo teisių ekonominę vertę, palyginti su atlygiu, gautu už licenciją ar perleidimą, tačiau jie dažnai susiduria su skaidrumo stoka.

  Todėl siekiant autorių ir atlikėjų atlygius reglamentuojančios sistemos skaidrumo ir pusiausvyros svarbu, kad kitos sutarties šalys ar jų teisių perėmėjai dalytųsi tinkama ir tikslia informacija.

  Ta informacija turėtų būti atnaujinta, kad būtų galima gauti naujausius duomenis, susijusi su kūrinio naudojimu arba atlikimu ir išsami, kad apimtų visus su kūriniu susijusius pajamų šaltinius, įskaitant, kai taikoma, pajamas iš prekybos. Kol kūrinys naudojamas, autorių ir atlikėjų kitos sutarties šalys jiems turėtų reguliariai, kaip įprasta atitinkamame sektoriuje, tačiau ne rečiau kaip kartą per metus teikti turimą informaciją apie visų rūšių naudojimą ir visas susijusias gaunamas pajamas visame pasaulyje.

  Informacija turėtų būti teikiama autoriui arba atlikėjui suprantama forma, ir pagal ją turėtų būti galima efektyviai įvertinti atitinkamų teisių ekonominę vertę.

  Vis dėlto skaidrumo pareiga turėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai autorių teisėmis saugomos atitinkamos teisės. Asmens duomenys, pavyzdžiui, kontaktiniai duomenys ir informacija apie atlygį, kurie yra būtini tam, kad autoriai ir atlikėjai būtų informuoti apie jų kūrinių naudojimą ir atlikimą, turėtų būti tvarkomi pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies c punktą;

(76) siekiant užtikrinti, kad autoriams ir atlikėjams būtų tinkamai teikiama informacija apie kūrinių naudojimą, taip pat tais atvejais, kai teisės perleidžiamos kitoms šalims, kurios naudojasi teisėmis į kūrinį, šia direktyva autoriams ir atlikėjams suteikiama teisė prašyti papildomos svarbios informacijos apie naudojimąsi teisėmis į kūrinį tais atvejais, kai pirmoji sutarties šalis suteikė savo turimą informaciją, tačiau tos informacijos nepakanka jų teisių ekonominei vertei įvertinti.

  Tas prašymas turėtų būti teikiamas arba tiesiogiai sublicencijos turėtojams, arba per autorių ir atlikėjų kitas sutarties šalis. Autoriai ir atlikėjai bei jų kitos sutarties šalys turėtų turėti galimybę susitarti informaciją, kuria dalijasi, išlaikyti konfidencialia, tačiau autoriai ir atlikėjai visada turėtų turėti galimybę naudotis informacija, kuria dalijamasi, siekdami pasinaudoti savo teisėmis, nustatytomis šioje direktyvoje.

  Valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės aktų, turėtų turėti galimybę nustatyti papildomas priemones, kuriomis autoriams ir atlikėjams būtų užtikrintas skaidrumas;

(77) įgyvendindamos šio direktyvoje numatytas skaidrumo pareigas valstybės narės turėtų atsižvelgti į skirtingų turinio sektorių, pvz., muzikos sektoriaus, audiovizualinio sektoriaus ir leidybos sektoriaus, ypatumus, o sprendžiant dėl tokių sektorinių įpareigojimų turėtų dalyvauti visi suinteresuotieji subjektai.

  Kai tinkama, taip pat reikėtų atsižvelgti į autorių ir atlikėjų indėlio į bendrą kūrinį ar atlikimą svarbą.

  Kolektyvines derybas reikėtų laikyti galimybe atitinkamoms suinteresuotosioms šalims pasiekti susitarimą dėl skaidrumo. Tokiais susitarimais autoriams ir atlikėjams turėtų būti užtikrintas tokio paties lygmens skaidrumas arba didesnio lygmens skaidrumas, nei minimalūs šioje direktyvoje nustatyti reikalavimai.

  Reikėtų numatyti pereinamąjį laikotarpį, kad prie skaidrumo pareigų būtų galima pritaikyti galiojančią ataskaitų teikimo tvarką.

  Neturėtų būti būtina skaidrumo pareigų taikyti susitarimams, kuriuos sudaro teisių turėtojai ir kolektyvinio administravimo organizacijos, nepriklausomi valdymo subjektai ar kiti subjektai, kuriems taikomos nacionalinės taisyklės, kuriomis įgyvendinama Direktyva 2014/26/ES, nes toms organizacijoms ir subjektams jau taikomos Direktyvos 2014/26/ES 18 straipsnyje nustatytos skaidrumo pareigos. Direktyvos 2014/26/ES 18 straipsnis taikomas organizacijoms, kurios daugiau nei vieno teisių turėtojo vardu administruoja autorių teises arba gretutines teises, siekiant kolektyvinės tų teisių turėtojų naudos. Tačiau teisių turėtojų ir kitų sutarties šalių, kurios veikia vadovaudamosi savo interesais, individualiai sudarytiems susitarimams turėtų būti taikomos šioje direktyvoje numatytos skaidrumo pareigos;

(78) tam tikros Sąjungos lygmeniu suderintų naudojimosi teisėmis į kūrinį sutartys yra ilgalaikės ir teikia mažai galimybių autoriams ir atlikėjams iš naujo derėtis su kitomis sutarties šalimis arba jų teisių perėmėjais, tuo atveju, kai paaiškėja, kad teisių ekonominė vertė yra daug didesnė nei įvertinta pradžioje.

  Atitinkamai, nedarant poveikio valstybėse narėse taikomos sutarčių teisės taikymui, turėtų būti nustatytas atlygio tikslinimo mechanizmas, taikomas tais atvejais, kai iš pradžių sutartas atlygis už licenciją ar teisių perleidimą aiškiai tampa neproporcingai mažas, palyginti su susijusiomis pajamomis, gautomis už autoriaus ar atlikėjo kitos sutarties šalies vėlesnį kūrino ar atlikimo įrašo naudojimą.

  Turėtų būti atsižvelgiama į visas pajamas, susijusias su atitinkamu atveju, įskaitant, kai taikoma, pajamas iš prekybos, vertinant, ar atlygis yra neproporcingai mažas. Įvertinant padėtį reikėtų atsižvelgti į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, įskaitant autoriaus ar atlikėjo indėlį, į skirtingų turinio sektorių ypatumus ir atlyginimo praktiką ir į tai, ar sutartis grindžiama kolektyvine sutartimi.

  Pagal nacionalinę teisę tinkamai įgalioti autorių ir atlikėjų atstovai, laikydamiesi Sąjungos teisės, turėtų turėti galimybę teikti pagalbą vienam ar daugiau autorių ar atlikėjų, dėl prašymų patikslinti sutartis, taip pat, kai tinkama, atsižvelgiant į kitų autorių ar atlikėjų interesus.

(79) autoriai ir atlikėjai dažnai vengia užtikrinti savo teisių kitų sutarties partnerių atžvilgiu vykdymą teisme.

  Todėl valstybės narės turėtų numatyti alternatyvaus ginčų sprendimo procedūrą, pagal kurią būtų svarstomi autorių ir atlikėjų ieškiniai arba jų atstovų ieškiniai, pateikti autorių ir atlikėjų vardu, susiję su skaidrumo pareigomis ir sutarčių pritaikymo mechanizmu.

  Tuo tikslu valstybės narės turi turėti galimybę arba įsteigti naują įstaigą ar mechanizmą, arba pasitelkti esamą įstaigą ar mechanizmą, kuris atitinka šia direktyva nustatytas sąlygas, nepriklausomai nuo to, ar tos įstaigos ar mechanizmai yra pramonės inicijuoti, ar valstybinės, įskaitant atvejus, kai jos yra nacionalinės teismų sistemos dalis. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė lanksčiai spręsti, kaip turi būti paskirstytos ginčų sprendimo procedūros išlaidos. Tokia alternatyvaus ginčų sprendimo procedūra neturėtų daryti poveikio šalių teisei pareikšti ir ginti savo teises teisme;

(80) kai autoriai ir atlikėjai suteikia licenciją ar perleidžia savo teises, jie tikisi, kad jų kūriniai ar atlikimo įrašai bus naudojami.

  Tačiau atsitinka taip, kad kūriniai ar atlikimas, kuriems buvo suteikta licencija arba teisės į juos buvo perduotos, yra visai nenaudojami.

  Kai tos teisės perduotos išimtine tvarka, autoriai ir atlikėjai negali leisti kitam partneriui naudoti jų kūrinį ar atlikimo įrašų.

  Tokiu atveju ir pasibaigus pagrįstam laikotarpiui, autoriai ir atlikėjai turėtų turėti teisę pasinaudoti teisių atšaukimo mechanizmu, kuriuo jiems būtų sudarytos galimybės perleisti savo teises arba suteikti licenciją kitam asmeniui.

  Kadangi kūrinių ar atlikimo naudojimas įvairiuose sektoriuose gali skirtis, nacionaliniu lygmeniu galėtų būti nustatytos specialios nuostatos, siekiant atsižvelgti į sektorių, pavyzdžiui, audiovizualinio sektoriaus, arba į kūrinių ar atlikimo ypatumus, visų pirma nustatant terminus, per kuriuos galima pasinaudoti teise atšaukti.

  Siekiant apsaugoti teisėtus subjektų, kuriems suteiktos licencijos ar perleistos teisės, interesus ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir atsižvelgiant į tai, kad prieš pradedant faktiškai naudoti kūrinį ar atlikimą reikia tam tikro laiko, autoriams ir atlikėjams turėtų būti suteikta galimybė pasinaudoti teise atšaukti pagal tam tikrus procedūrinius reikalavimus ir tik praėjus tam tikram laikotarpiui po licencinės sutarties arba teisių perdavimo sutarties sudarymo. Tais atvejais, kai kūrinių ar atlikimo autorių ar atlikėjų yra daugiau nei vienas, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama reguliuoti teisės atšaukti naudojimą, atsižvelgiant į lyginamąją kiekvieno autoriaus indėlio svarbą;

(81) šioje direktyvoje nustatytos nuostatos, susijusios su skaidrumu, sutarčių patikslinimo mechanizmais ir alternatyvaus ginčų sprendimo procedūra, turėtų būti privalomos, o šalims neturėtų būti leidžiama nukrypti nuo tų nuostatų, nesvarbu, ar jos įtrauktos į autorių, atlikėjų ir jų kitų sutarties šalių sutartis ar į tų sutarties šalių ir trečiųjų šalių susitarimus, pavyzdžiui, susitarimus dėl informacijos neatskleidimo. Todėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 (17) 3 straipsnio 4 dalis turėtų būti taikoma taip, kad tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai taikytinos teisės pasirinkimo metu yra vienoje ar keliose valstybėse narėse, šalių pasirinkta kita nei valstybės narės taikytina teisė nekliudytų taikyti šioje direktyvoje nustatytų nuostatų, susijusių su skaidrumu, sutarčių patikslinimo mechanizmais ir alternatyvaus ginčų sprendimo procedūra, kaip įgyvendinama ginčo nagrinėjimo vietos valstybėje narėje;

(82) jokia šios direktyvos nuostata neturėtų būti aiškinama kaip draudimas išimtinių teisių turėtojams pagal Sąjungos teisės aktus dėl autorių teisių leisti nemokamai naudotis savo kūriniais ar kitais objektais, be kita ko, naudojant neišimtines nemokamas licencijas, suteikiamas visiems naudotojams;

(83) kadangi šios direktyvos tikslų, konkrečiai, tam tikrų Sąjungos autorių teisių sistemos aspektų modernizavimo siekiant atsižvelgti į technologinę plėtrą ir naujas saugomo turinio platinimo grandines vidaus rinkoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jų masto, poveikio ir tarpvalstybinio aspekto tų tikslų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, todėl, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;