Contratti di vendita di beni conformi 2019/0771 LT

1.	pirkimo–pardavimo sutartis – sutartis, pagal kurią pardavėjas vartotojui perleidžia ar įsipareigoja perleisti prekių nuosavybės teises, o vartotojas už jas sumoka arba įsipareigoja sumokėti;

2.	vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas savo su prekyba, verslu, amatu arba profesija nesusijusių tikslų;

pardavėjas – kiekvienas valstybės ar privačiai valdomas fizinis arba juridinis asmuo, kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, siekdamas tikslų, susijusių su savo prekyba, verslu, amatu arba profesija, įskaitant bet kurį kitą asmenį, veikiantį to fizinio ar juridinio asmens vardu arba to asmens naudai;

4.	gamintojas – prekių gamintojas, prekių importuotojas į Sąjungą ar bet koks asmuo, ant prekių nurodantis savo pavadinimą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą ir taip prilygstantis gamintojui;

prekės –

a)	bet kurie kilnojamieji materialūs daiktai; vanduo, dujos ir elektros energija pripažįstami prekėmis šios direktyvos prasme, jeigu jie paruošti pardavimui ribotu tūriu arba nustatytu kiekiu;

bet kurie kilnojamieji materialūs daiktai, į kuriuos įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga arba kurie yra su jais tarpusavyje susieti taip, kad be to skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos šios prekės negalėtų atlikti savo funkcijų (toliau – skaitmeninių elementų turinčios prekės);

6.	skaitmeninis turinys – tai skaitmenine forma sukurti ir pateikti duomenys;

skaitmeninė paslauga –

a)	paslauga, kuria vartotojui sudaromos sąlygos skaitmenine forma kurti, tvarkyti, saugoti duomenis arba turėti prieigą prie jų, arba

b)	paslauga, leidžianti skaitmenine forma dalytis duomenimis, kuriuos įkėlė arba sukūrė vartotojas ar kiti tos paslaugos naudotojai, arba kitaip su tais duomenimis sąveikauti;

8.	suderinamumas – prekių gebėjimas veikti su aparatine įranga ar programine įranga, su kuria tos pačios rūšies prekės yra paprastai naudojamos, nesant būtinybės keisti prekių, aparatinės ar programinės įrangos;

9.	funkcionalumas – prekių gebėjimas atlikti savo funkcijas pagal numatytą tikslą;

10.	sąveikumas – prekių gebėjimas veikti su kita aparatine ar programine įranga nei ta, su kuria tos pačios rūšies prekės yra paprastai naudojamos;

11.	patvarioji laikmena – priemonė, kuri leidžia vartotojui ar pardavėjui saugoti asmeniškai tam asmeniui skirtą informaciją taip, kad informacija tam tikrą laiką būtų prieinama ir kad saugomą informaciją būtų galima atgaminti nepakitusią;

12.

komercinė garantija – pardavėjo arba gamintojo (garanto), be pardavėjo teisinio įsipareigojimo, susijusio su atitikties garantija, prisiimtas įsipareigojimas vartotojui kompensuoti sumokėtą kainą ar pakeisti, pataisyti prekes ar teikti jų priežiūros paslaugas, jeigu šios prekės neatitinka garantijos dokumente arba aktualioje reklamoje, skelbtoje sudarant sutartį arba iki jos sudarymo, išdėstytų sąlygų ar kitų reikalavimų, nesusijusių su atitiktimi;

13.	patvarumas – prekių gebėjimas išlaikyti savo reikalingas funkcijas ir veikimo savybes šias prekes naudojant įprastai;

14.	nemokamai – netaikant mokesčio už prekių atitikčiai užtikrinti būtinas išlaidas, visų pirma už pašto paslaugas, gabenimą, darbą ar medžiagas;

15.	viešasis aukcionas – prekybos būdas, kai pardavėjas prekes ar paslaugas siūlo vartotojams, kurie dalyvauja asmeniškai arba kuriems suteikiama galimybė dalyvauti asmeniškai skaidriose varžytynėse, kurioms vadovauja aukciono vadovas, ir kuriuo laimėjęs asmuo įpareigojamas įsigyti prekes ar paslaugas.

3 straipsnis

Taikymo sritis

1. Ši direktyva taikoma vartotojo ir pardavėjo pirkimo–pardavimo sutartims.

2. Vartotojo ir pardavėjo sutartys dėl prekių, kurios turi būti pagamintos, tiekimo šios direktyvos tikslais taip pat laikomos pirkimo–pardavimo sutartimis.

3. Ši direktyva netaikoma skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo sutartims. Tačiau ji taikoma skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms, kurie yra įtraukti į prekes arba su jomis tarpusavyje susieti 2 straipsnio 5 punkto b papunkčio prasme, ir teikiami kartu su prekėmis pagal pirkimo–pardavimo sutartį, nepriklausomai nuo to, ar tokį skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą teikia pardavėjas ar trečioji šalis. Kilus abejonei, ar į prekę įtraukto ar su ja tarpusavyje susieto skaitmeninio turinio ar į prekę įtrauktos ar su ja tarpusavyje susietos skaitmeninės paslaugos teikimas yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis, laikoma, kad pirkimo–pardavimo sutartis apima tą skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą.

4. Ši direktyva netaikoma:

a)	fizinėms laikmenoms, naudojamoms tik kaip skaitmeninio turinio perteikimo priemonė;

b)	prekėms, parduodamoms vykdant sprendimą arba kitais teise numatytais atvejais.

5. Valstybės narės gali nustatyti, kad ši direktyva netaikoma pirkimo–pardavimo sutartims dėl:

a)	viešuosiuose aukcionuose parduodamų naudotų prekių ir

b)	gyvų gyvūnų pardavimo.

a punkte nurodytu atveju vartotojams turi būti pateikiama lengvai prieinama aiški ir išsami informacija, kad šioje direktyvoje nustatytos teisės netaikomos.

6. Ši direktyva nedaro poveikio valstybių narių laisvei reglamentuoti sutarčių teisės bendruosius aspektus, pavyzdžiui, taisykles dėl sutarčių sudarymo, galiojimo, negaliojimo ar poveikio, įskaitant sutarties nutraukimo pasekmes, ta apimtimi, kuria jos nėra reglamentuojamos šioje direktyvoje, arba teisę į žalos atlyginimą.

7. Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių laisvei leisti vartotojams pasirinkti konkrečią teisių gynimo priemonę, jeigu per laikotarpį po pristatymo, neviršijantį 30 dienų, paaiškėja prekių neatitiktis. Be to, šia direktyva nedaromas poveikis vartojimo sutarčių konkrečiai nereglamentuojančioms nacionalinėms taisyklėms, kuriose numatomos konkrečių teisių gynimo priemonių panaudojimas tam tikrų rūšių trūkumų, kurie nebuvo akivaizdūs pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, atveju.

9 straipsnis

Trečiosios šalies teisės

Jeigu apribojimas dėl trečiosios šalies teisių, visų pirma intelektinės nuosavybės teisių, pažeidimo užkerta kelią naudotis prekėmis arba apriboja jų naudojimą, kaip nustatyta 6 ir 7 straipsniuose, valstybės narės užtikrina, kad vartotojas turėtų teisę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties, kaip numatyta 13 straipsnyje, nebent nacionalinėje teisėje būtų numatyta, kad tokiais atvejais pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė arba nuginčijama.

whereas

(6) prekių pardavimui taikomos Sąjungos taisyklės vis dar yra susiskaidžiusios, nepaisant to, kad taisyklės dėl pristatymo sąlygų ir, kalbant apie nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis, reikalavimų iki sutarties sudarymo pateikiamai informacijai ir teisės atsisakyti jau yra visiškai suderintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES (3).
Kiti svarbūs sutarčių elementai, pavyzdžiui, atitikties kriterijai, teisių gynimo priemonės neatitikties sutarčiai atveju ir pagrindiniai jų naudojimo būdai dabar yra minimaliai suderinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB (4).
Valstybėms narėms buvo leista būti griežtesnėms nei Sąjungos standartai ir nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinamas ar palaikomas net didesnis vartotojų apsaugos lygis.
Pasinaudodamos šia galimybe, valstybės narės sugriežtino skirtingus elementus ir tai darė nevienoda apimtimi.
Todėl nacionalinės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkeliama Direktyva 1999/44/EB, šiuo metu labai skiriasi pagrindiniais elementais, pavyzdžiui, teisių gynimo priemonių hierarchijos buvimu ar nebuvimu;

- = -

(8) taikant Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 užtikrinama aukšto lygio užsienyje prekes įsigyjančių vartotojų apsauga, tačiau teisinis susiskaidymas taip pat daro neigiamą poveikį vartotojų pasitikėjimo tarpvalstybiniais sandoriais lygiams.
Nors šis nepasitikėjimas auga dėl keleto veiksnių, vartotojams didžiausią nerimą kelia neužtikrintumas dėl pagrindinių sutartinių teisių. Šis neužtikrintumas yra nepaisant to, ar vartotojams taikomos privalomos jų pačių valstybės narės vartojimo sutarčių teisės taisyklės tais atvejais, kai pardavėjai nukreipia savo tarpvalstybinę veiklą į vartotojus, ir ar vartotojai sudaro tarpvalstybines sutartis su pardavėjais, kurie nesiekia vykdyti komercinės veiklos vartotojo valstybėje narėje;

- = -

(12) ši direktyva turėtų būti taikoma tik kilnojamiems materialiems daiktams, kurie laikomi prekėmis šios direktyvos prasme.
Todėl valstybės narės turėtų turėti laisvę reglamentuoti nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, gyvenamųjų pastatų ir jų pagrindinių komponentų, kurie, kaip numatyta, sudaro vieną iš svarbiausių tokio nekilnojamojo turto dalių, pardavimo sutartis;

- = -

(16) priešingai, jei įtrauktų ar tarpusavyje susietų skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos nebuvimas netrukdo prekių naudoti pagal jų paskirtį arba jei vartotojas sudaro sutartį dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kurie nėra skaitmeninių elementų turinčių prekių pirkimo–pardavimo sutarties dalis, teikimo, ta sutartis turėtų būti laikoma atskira nuo prekių pirkimo–pardavimo sutarties, netgi jei pardavėjas veiktų kaip tarpininkas tos antros sutarties su prekiautoju, kuris yra trečioji šalis, atžvilgiu ir galėtų patekti į Direktyvos (ES) 2019/770 taikymo sritį, jeigu ji atitinka tos direktyvos sąlygas.
Pavyzdžiui, jei vartotojas iš taikomųjų programų parduotuvės į išmanųjį telefoną parsisiunčia žaidimo taikomąją programą, žaidimo taikomosios programos teikimo sutartis yra atskira sutartis, o ne paties išmaniojo telefono pirkimo–pardavimo sutartis.
Todėl ši direktyva turėtų būti taikoma tik pirkimo–pardavimo sutarčiai, susijusiai su išmaniuoju telefonu, o žaidimo taikomosios programos teikimui turėtų būti taikoma Direktyva (ES) 2019/770, jeigu tenkinamos tos direktyvos sąlygos.
Kitas pavyzdys būtų atvejis, kai aiškiai susitariama, kad vartotojas perka išmanųjį telefoną be konkrečios operacinės sistemos, o vėliau vartotojas sudaro sutartį dėl operacinės sistemos teikimo su trečiąja šalimi.
Tokiu atveju atskirai įsigytos operacinės sistemos teikimas nebūtų sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis ir dėl to jai nebūtų taikoma ir dėl to jai nebūtų taikoma ši direktyva, bet jai galėtų būti taikoma Direktyva (ES) 2019/770, jeigu tenkinamos tos direktyvos sąlygos;

- = -

(17) siekiant teisinio aiškumo, šioje direktyvoje turėtų būti pateikta pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtis ir aiškiai apibrėžta jos taikymo sritis. Šios direktyvos taikymo sritis taip pat turėtų apimti sutartis, pagal kurias prekės dar turės būti pagamintos, įskaitant jų gamybą pagal vartotojo nurodytas specifikacijas.
Be to, ši direktyva galėtų būti taikoma prekių įdiegimui, jei įdiegimas yra pirkimo– pardavimo sutarties dalis ir jį turi atlikti arba už jį turi būti atsakingas pardavėjas.
Jei sutartyje yra tiek prekių pirkimo–pardavimo, tiek paslaugų teikimo elementų, tuomet nustatyti, ar visa sutartis gali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi šios direktyvos prasme, turėtų būti paliekama nacionalinei teisei;

- = -

(21) valstybėms narėms taip pat turėtų būti palikta laisvė išplėsti šioje direktyvoje nustatytų taisyklių taikymą įtraukiant sutartis, kurioms netaikoma ši direktyva, arba kitaip reglamentuoti tokias sutartis.
Pavyzdžiui, valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šioje direktyvoje vartotojams suteiktą apsaugą, ją taip pat taikant fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie nėra vartotojai šios direktyvos prasme, pavyzdžiui, nevyriausybinėms organizacijoms, startuoliams ar MVĮ;

- = -

(22) termino „vartotojas“ apibrėžtis turėtų apimti fizinius asmenis, kurie vykdo su savo prekyba, verslu, amatu ar profesija nesusijusią veiklą.
Tačiau dvejopos paskirties sutarčių atveju, kai sutartis sudaroma iš dalies asmens verslo ir iš dalies ne verslo tikslais, ir verslo tikslas yra ribotas tiek, kad nėra vyraujantis bendrame sutarties kontekste, valstybėms narėms taip pat reikėtų palikti teisę nuspręsti, ar ir kokiomis sąlygomis tą asmenį taip pat reikėtų laikyti vartotoju;

- = -

(52) tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinama, kad vartotojas turėtų turėti teisę, kad jam nedelsiant būtų sumažinta kaina arba nutraukta sutartis.
Jei pardavėjas ėmėsi veiksmų užtikrinti prekių atitiktį, tačiau neatitiktis paaiškėjo vėliau, turėtų būti objektyviai nustatyta, ar vartotojas turėtų leisti pardavėjui toliau bandyti užtikrinti prekių atitiktį, atsižvelgiant į visas atvejo aplinkybes, pvz., prekių rūšį ir vertę bei neatitikties pobūdį ir reikšmę.
Visų pirma brangių arba sudėtingų prekių atveju galėtų būti pagrįsta leisti pardavėjui dar kartą pabandyti pašalinti neatitiktį.
Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, ar galima tikėtis, kad vartotojas toliau pasikliaus pardavėjo gebėjimu užtikrinti prekių atitiktį ar ne, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad ta pati problema iškyla du kartus.
Panašiai tam tikrais atvejais neatitiktis gali būti tokio rimto pobūdžio, kad vartotojas nebegali toliau pasikliauti pardavėjo gebėjimu užtikrinti prekių atitiktį, pavyzdžiui, kai neatitiktis labai pakenkia vartotojo galimybei naudotis prekėmis įprastai ir negalima tikėtis, kad vartotojas pasikliaus tuo, kad pardavėjui pataisius arba pakeitus prekes problema būtų išspręsta;

- = -

keyboard_tab Contratti di vendita di beni conformi 2019/0771 LT

Contratti di vendita di beni conformi 2019/0771 LT