keyboard_tab Contratti di vendita di beni conformi 2019/0771 LT

(4) prekyba – pagrindinis vidaus rinkos augimo veiksnys.

  Tačiau jos augimo potencialas nėra visiškai išnaudojamas.

  Siekdama stiprinti savo konkurencingumą ir skatinti augimą, Sąjunga turi skubiai imtis veiksmų ir skatinti ekonominės veiklos vykdytojus išnaudoti visą vidaus rinkos potencialą.

  Visas vidaus rinkos potencialas bus išnaudojamas tik tuomet, kai visi rinkos dalyviai galės sklandžiai prekiauti prekėmis tarpvalstybiniu lygmeniu, įskaitant e.

  prekybos sandorius.

  Sutarčių teisės taisyklės, kurių laikydamiesi rinkos dalyviai sudaro sandorius, yra vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką verslo sprendimams dėl tarpvalstybinės prekybos prekėmis.

  Tos taisyklės taip pat daro įtaką vartotojų ryžtui pasirinkti šią pirkimo rūšį ir ja pasitikėti;

(6) prekių pardavimui taikomos Sąjungos taisyklės vis dar yra susiskaidžiusios, nepaisant to, kad taisyklės dėl pristatymo sąlygų ir, kalbant apie nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis, reikalavimų iki sutarties sudarymo pateikiamai informacijai ir teisės atsisakyti jau yra visiškai suderintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES (3).

  Kiti svarbūs sutarčių elementai, pavyzdžiui, atitikties kriterijai, teisių gynimo priemonės neatitikties sutarčiai atveju ir pagrindiniai jų naudojimo būdai dabar yra minimaliai suderinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB (4).

  Valstybėms narėms buvo leista būti griežtesnėms nei Sąjungos standartai ir nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinamas ar palaikomas net didesnis vartotojų apsaugos lygis.

  Pasinaudodamos šia galimybe, valstybės narės sugriežtino skirtingus elementus ir tai darė nevienoda apimtimi.

  Todėl nacionalinės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkeliama Direktyva 1999/44/EB, šiuo metu labai skiriasi pagrindiniais elementais, pavyzdžiui, teisių gynimo priemonių hierarchijos buvimu ar nebuvimu;

(7) dabartiniai skirtumai gali daryti neigiamą poveikį įmonėms ir vartotojams.

  Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (5) įmonės, kurių veikla yra nukreipta į kitų valstybių narių vartotojus, turi atsižvelgti į privalomas vartojimo sutarčių teisės taisykles, galiojančias vartotojo įprastinėje gyvenamojoje vietoje.

  Kadangi tos taisyklės valstybėse narėse yra skirtingos, įmonės gali patirti papildomų sąnaudų.

  Dėl šios priežasties dauguma įmonių gali būti labiau linkusios tęsti vidaus prekybą arba eksportuoti prekes tik į vieną ar dvi valstybes nares.

  Dėl tokio sprendimo kuo labiau sumažinti su tarpvalstybine prekyba susijusias išlaidas ir riziką prarandamos galimybės vykdyti komercinę plėtrą ir užtikrinti masto ekonomiją.

  Nuo to ypač nukenčia MVĮ;

(8) taikant Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 užtikrinama aukšto lygio užsienyje prekes įsigyjančių vartotojų apsauga, tačiau teisinis susiskaidymas taip pat daro neigiamą poveikį vartotojų pasitikėjimo tarpvalstybiniais sandoriais lygiams.

  Nors šis nepasitikėjimas auga dėl keleto veiksnių, vartotojams didžiausią nerimą kelia neužtikrintumas dėl pagrindinių sutartinių teisių. Šis neužtikrintumas yra nepaisant to, ar vartotojams taikomos privalomos jų pačių valstybės narės vartojimo sutarčių teisės taisyklės tais atvejais, kai pardavėjai nukreipia savo tarpvalstybinę veiklą į vartotojus, ir ar vartotojai sudaro tarpvalstybines sutartis su pardavėjais, kurie nesiekia vykdyti komercinės veiklos vartotojo valstybėje narėje;

(9) nors internetu parduodamos prekės sudaro didžiąją dalį tarpvalstybinės prekybos Sąjungoje, nacionalinės sutarčių teisės skirtumai daro lygiai tokį pat poveikį mažmenininkams, kurie naudojasi nuotolinės prekybos kanalais, ir įprastinę prekybą vykdantiems mažmenininkams bei trukdo jiems plėstis į užsienį. Ši direktyva turėtų būti taikoma visiems prekybos kanalams siekiant sukurti vienodas veiklos sąlygas visoms vartotojams prekes parduodančioms įmonėms.

  Nustatant visiems pardavimo kanalams taikomas vienodas taisykles, šia direktyva turėtų būti siekiama išvengti bet kokių skirtumų, dėl kurių atsirastų neproporcinga našta didėjančiam prekiautojų visais kanalais skaičiui Sąjungoje.

  Poreikis išlaikyti nuoseklias pardavimo ir garantijų taisykles, taikomas visiems pardavimo kanalams, buvo patvirtintas atlikus Komisijos vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą, paskelbtą 2017 m.

  gegužės 29 d., kuri taip pat apėmė Direktyvą 1999/44/EB;

(10) šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos taisyklės, taikomos prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, pirkimui–pardavimui tik tiek, kiek jos yra susijusios su pagrindiniais sutarčių elementais, kuriuos reikia aptarti siekiant pašalinti vidaus rinkoje kylančias su sutarčių teise susijusias kliūtis. Šiuo tikslu taisyklės, kuriomis reglamentuojami atitikties reikalavimai, vartotojams prieinamos teisių gynimo priemonės, kai prekės neatitinka sutarties reikalavimų, ir pagrindiniai naudojimosi tomis teisių gynimo priemonėmis būdai, turėtų būti visiškai suderinti, o vartotojų apsaugos lygis, palyginus su Direktyva 1999/44/EB, turėtų būti padidintas.

  Visiškai suderinus taisykles dėl kelių svarbiausių vartojimo sutarčių teisės elementų, įmonės, visų pirma MVĮ, galėtų lengviau siūlyti savo produktus kitose valstybėse narėse.

  Visiškai suderinus pagrindines taisykles būtų užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga ir didesnė gerovė;

(11) ši direktyva papildo Direktyvą 2011/83/ES.

  Direktyvoje 2011/83/ES daugiausia išdėstytos nuostatos dėl iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos reikalavimų, teisės atsisakyti nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ir prekių pristatymo ir rizikos perdavimo taisyklių, o šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl prekių atitikties, teisių gynimo priemonių neatitikties atveju ir naudojimosi jomis būdai;

(13) ši direktyva ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/770 (6) turėtų viena kitą papildyti.

  Direktyvoje (ES) 2019/770 nustatomos taisyklės dėl tam tikrų skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo sutartims taikomų reikalavimų, o šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikomų reikalavimų.

  Todėl, siekiant patenkinti vartotojų lūkesčius ir užtikrinti aiškiai apibrėžtą ir paprastą teisės sistemą prekiautojams skaitmeniniu turiniu ar skaitmeninėmis paslaugomis, Direktyva (ES) 2019/770 taikoma skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimui, įskaitant skaitmeninį turinį, kuris pateiktas fizinėje laikmenoje, pavyzdžiui, skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD), kompaktiniuose diskuose (CD), USB atmintinėse ir atminties kortelėse, taip pat pačiai fizinei laikmenai su sąlyga, kad fizinė laikmena naudojama tik siekiant pateikti skaitmeninį turinį.

  Priešingai ši direktyva turėtų būti taikoma prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, kurioms reikia skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kad galėtų atlikti savo funkcijas, pirkimo–pardavimo sutartims;

(18) ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinei teisei, kiek atitinkami aspektai nėra reglamentuoti šioje direktyvoje, visų pirma, prekių teisėtumui, žalos klausimams ir tokiems bendriesiems sutarčių teisės aspektams, kaip sutarčių sudarymas, galiojimas, negaliojimas arba jų poveikis.

  Tas pats turėtų būti taikoma sutarties nuraukimo padariniams ir tam tikriems su prekių taisymu arba pakeitimu susijusiems aspektams, kurių ši direktyva nereglamentuoja.

  Valstybėms narėms reglamentuojant šalių teises sustabdyti savo pareigų ar jų dalies vykdymą iki tol, kol kita šalis neįvykdys savo pareigų, valstybėms narėms turėtų būti paliekama laisvė reglamentuoti sąlygas ir būdus, pagal kuriuos vartotojas sustabdo kainos mokėjimą.

  Valstybėms narėms taip pat turėtų būti toliau paliekama laisvė reglamentuoti vartotojo teisę į žalos, patirtos pardavėjui pažeidus šią direktyvą, atlyginimą. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinėms taisyklėms, kurios konkrečiai nereglamentuoja sutarčių su vartotojais ir kuriomis numatomas konkrečių teisių gynimo priemonių panaudojimas tam tikrų rūšių trūkumų, kurie nebuvo akivaizdūs pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, atveju, t.

  y.

  nacionalinėms nuostatoms, kuriomis gali būti nustatytos konkrečios taisyklės dėl pardavėjo atsakomybės už paslėptus trūkumus. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinės teisės aktams, kuriais numatomos nesutartinės vartotojų teisių gynimo priemonės prekių neatitikties atveju, kurių vartotojai gali imtis asmenų, esančių ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, arba kitų asmenų, kurie vykdo tokių asmenų pareigas, atžvilgiu;

(32) didesnio prekių patvarumo užtikrinimas yra svarbus siekiant tvaresnių vartojimo įpročių ir žiedinės ekonomikos.

  Panašiai atitikties reikalavimų neatitinkančių produktų pašalinimas iš Sąjungos rinkos stiprinant rinkos priežiūrą ir suteikiant tinkamas paskatas ekonominės veiklos vykdytojams yra labai svarbus didinant pasitikėjimą vidaus rinkos veikimu.

  Siekiant tų tikslų, su konkrečiais produktais susiję Sąjungos teisės aktai yra tinkamiausia priemonė patvarumo ir kitiems su produktais susijusiems reikalavimams, taikomiems konkrečioms produktų rūšims ar grupėms, nustatyti šiuo tikslu panaudojant pritaikytuosius kriterijus.

  Todėl šia direktyva turėtų būti papildomi tikslai, kurių siekiama tokiais konkrečiais Sąjungos produktus reglamentuojančiais teisės aktais, ir joje turėtų būti numatyta, kad patvarumas yra objektyvusis prekių atitikties vertinimo kriterijus.

  Patvarumas šioje direktyvoje turėtų reikšti prekių gebėjimą išlaikyti savo reikalingas funkcijas ir veikimo savybes šias prekes įprastai naudojant.

  Kad būtų užtikrinta prekių atitiktis, jos turėtų pasižymėti patvarumu, kuris paprastai yra būdingas tokios pat rūšies prekėms ir kurio vartotojas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į konkrečių prekių pobūdį, įskaitant galimą poreikį tinkamai prižiūrėti prekes, pvz., reguliariai tikrinti arba keisti filtrus automobilyje, ir į bet kokius bet kokių asmenų, dalyvavusių sandorių grandinėje, ar jų vardu pateiktus viešus pareiškimus.

  Vertinant taip pat turėtų būti atsižvelgiama į visas kitas atitinkamas aplinkybes, pavyzdžiui, prekių kainą ir tai, kaip intensyviai ar dažnai vartotojas naudojasi preke.

  Be to, jeigu kokiame nors ikisutartiniame pareiškime, kuris yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis, nurodoma konkreti su patvarumu susijusi informacija, vartotojas turėtų turėti galimybę remtis tokia informacija kaip subjektyviuoju atitikties kriterijumi;

(33) pagal šią direktyvą pardavėjas turėtų privalėti vartotojui pristatyti prekes, kurių atitiktis yra užtikrinta pristatymo metu.

  Yra galimybė, kad pardavėjai dažnai naudotų atsargines dalis, kad įvykdytų savo pareigą pataisyti prekes neatitikties, buvusios pristatymo metu, atveju.

  Nors šioje direktyvoje pardavėjų pareiga užtikrinti, kad tam tikrą laiką būtų prieinamos atsarginės dalys, neturėtų būti nustatyta kaip objektyvusis atitikties reikalavimas, ji neturėtų daryti poveikio kitoms nacionalinės teisės nuostatoms, pagal kurias pardavėjas, gamintojas ar kiti asmenys, dalyvaujantis sandorių grandinėje, įpareigojami užtikrinti atsarginių dalių prieinamumą arba informuoti vartotojus apie tokį prieinamumą;

(42) siekiant suderinamumo su esamomis nacionalinėmis teisinėmis sistemomis, valstybės narės turėtų turėti laisvai nustatyti, kad arba pardavėjas yra atsakingas už neatitiktį, kuri paaiškėja per konkretų laikotarpį, galbūt kartu taikant senaties terminą, arba kad tik taikomas senaties terminas vartotojo teisių gynimo priemonėms.

  Pirmuoju atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pardavėjo atsakomybės laikotarpis nebūtų apeinamas taikant vartotojo teisių gynimo priemonių senaties terminą.

  Taigi, nors šia direktyva neturėtų būti derinama nacionalinių senaties terminų pradžia, vis dėlto ja turėtų būti užtikrinta, kad tokie senaties terminai neribotų vartotojų teisės naudotis teisių gynimo priemonėmis visais neatitikties atvejais, paaiškėjusiais laikotarpiu, per kurį pardavėjas yra atsakingas už neatitiktį.

  Antruoju atveju valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba nustatyti tik senaties terminą vartotojo teisių gynimo priemonėms, nenustatant konkretaus laikotarpio, per kurį tam, kad pardavėjas būtų atsakingas, turi paaiškėti neatitiktis.

  Siekiant užtikrinti, kad vartotojai taip pat būtų vienodai apsaugoti tokiais atvejais, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad net ir tuo atveju, kai taikomas tik senaties terminas, vartotojams vis tiek būtų suteikta galimybė naudotis teisių gynimo priemonėmis neatitikties atvejais, paaiškėjusiais bent jau per laikotarpį, kuris šioje direktyvoje apibrėžtas atsakomybės laikotarpiu;

(50) kai neatitiktis tampa akivaizdi, vartotojas apie tai turėtų informuoti pardavėją, kad suteiktų pardavėjui galimybę užtikrinti prekės atitiktį.

  Pardavėjas turėtų tai padaryti per pagrįstą laikotarpį.

  Atitinkamai, iš esmės vartotojas neturėtų iš karto įgyti teisės į kainos sumažinimą arba sutarties nutraukimą, bet turėtų suteikti pardavėjui pagrįstą laikotarpį pataisyti arba pakeisti sutarties neatitinkančią prekę.

  Jei per tą laikotarpį pardavėjas nepataisė arba nepakeitė prekės, vartotojas turėtų turėti teisę ilgiau nebelaukdamas reikalauti ir gauti teisę į sumažintą kainą arba nutraukti sutartį;

(59) tais atvejais, kai vartotojas nutraukia sutartį dėl neatitikties, šioje direktyvoje turėtų būti numatytos taisyklės tik dėl pagrindinės teisės nutraukti sutartį pasekmių ir būdų, visų pirma šalių pareiga grąžinti tai, ką gavo.

  Todėl pardavėjas turėtų būti įpareigojamas grąžinti vartotojo sumokėtą kainą, o vartotojas turėtų grąžinti prekes;

(65) nė viena šios direktyvos nuostata neturėtų būti daromas poveikis tarptautinės privatinės teisės normoms, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 593/2008 ir Reglamentui (ES) Nr. 1215/2012 (7);

(66) Direktyva 1999/44/EB turėtų būti panaikinta.

  Panaikinimo data turėtų būti suderinta su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę data.

  Siekiant užtikrinti vienodą įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad valstybės narės laikytųsi šios direktyvos, taikymą sutartims, sudarytoms nuo perkėlimo į nacionalinę teisę dienos, ši direktyva neturėtų būti taikoma iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę sudarytoms sutartims;

(69) pagal 2011 m.

  rugsėjo 28 d.

  bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (10) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(70) kadangi šios direktyvos tikslo, t.

  y.

  prisidėti prie vidaus rinkos veikimo nuosekliai naikinant su sutarčių teise susijusias kliūtis tarpvalstybinei prekybai prekėmis Sąjungoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes kiekviena valstybė narė negali viena panaikinti susidariusio teisinio susiskaidymo užtikrindama savo teisės suderinamumą su kitų valstybių narių teisės aktais, o užtikrinant visišką suderinimą bus pašalintos pagrindinės su sutarčių teise susijusios kliūtys, to būtų galima geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones.

  Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(71) tikslinga, kad praėjus penkeriems metams po šios direktyvos įsigaliojimo Komisija peržiūrėtų, kaip taikoma ši direktyva, įskaitant visų pirma nuostatas dėl teisių gynimo priemonių, pareigos įrodyti, taip pat naudotų prekių ir prekių, parduodamų viešuosiuose aukcionuose, atžvilgiu ir dėl gamintojo komercinės patvarumo garantijos.

  Komisija taip pat turėtų įvertinti, ar taikant šią direktyvą ir Direktyvą (ES) 2019/770 užtikrinama nuosekli ir darni teisės sistema, kiek tai susiję su skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimu ir skaitmeninių elementų turinčių prekių tiekimu;