(30) kultūros paveldo įstaigoms turėtų būti naudinga aiški kūrinių ar kitų objektų, kurie nelaikomi prekybos objektais pagal šią direktyvą, skaitmeninimo ir sklaidos, be kita ko, tarpvalstybiniu mastu, sistema.
Tačiau dėl kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, rinkinių ypatybių ir kūrinių ir kitų objektų, kurių atžvilgiu vykdomi masiško skaitmeninimo projektai, kiekio gauti atskirų teisių turėtojų išankstinį leidimą gali būti labai keblu.
To priežastis gali būti, pavyzdžiui, kūrinių ar kitų objektų amžius, ribota komercinė vertė arba tai, kad jie niekad nebuvo skirti naudoti komerciškai arba kad jie niekada nebuvo naudojami komerciniais tikslais. Todėl būtina nustatyti priemones, skirtas kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, kurie yra kultūros paveldo įstaigų nuolatiniuose rinkiniuose, tam tikram naudojimui palengvinti;
- = -
(31) visos valstybės narės turėtų turėti teisinius mechanizmus, pagal kuriuos atitinkamų ir pakankamai atstovaujančių kolektyvinio administravimo organizacijų kultūros paveldo įstaigoms išduodamos tam tikro kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, naudojimo licencijos taip pat būtų taikomos teisių turėtojams, kurie šiuo klausimu nėra įgalioję atstovaujančios kolektyvinio administravimo organizacijos. Pagal šią direktyvą turėtų būti įmanoma užtikrinti, kad tokios licencijos apimtų visas valstybes nares;
- = -
(41) reikėtų ir prieš naudojant kūrinius ar kitus objektus, ir jau juos naudojant pagal licenciją arba išimtį ar apribojimą tinkamai paviešinti informaciją, kaip kultūros paveldo įstaigos naudoja ir ateityje naudos kūrinius ir kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama, laikydamosi šios direktyvos ir galiojančios tvarkos, pagal kurią visi teisių turėtojai gali neleisti taikyti licencijų arba išimties ar apribojimo savo kūriniams ar kitiems objektams. Toks viešinimas yra ypač svarbus, kai naudojimas vyksta tarpvalstybiniu mastu vidaus rinkoje.
Todėl tikslinga numatyti Sąjungai vieno viešai prieinamo internetinio portalo sukūrimą, kad tokia informacija būtų prieinama visuomenei pagrįstą laikotarpį iki pasinaudojimo. Pasitelkiant tokį portalą teisių turėtojams turėtų tapti paprasčiau netaikyti licencijų arba išimties ar apribojimo savo kūriniams ar kitiems objektams. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 386/2012 (11), Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai pavedamos tam tikros jos biudžeto lėšomis finansuotinos užduotys ir veikla, kuriomis siekiama palengvinti nacionalinių valdžios institucijų, privačiojo sektoriaus ir Sąjungos institucijų veiklą, skirtą kovai su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, įskaitant jų prevenciją, ir šią veiklą remti.
Todėl steigiant ir valdant portalą, kuriame galima susipažinti su tokia informacija, tikslinga pasinaudoti ta tarnyba.
- = -
(42) siekiant užtikrinti, kad pagal šią direktyvą nustatyti licencijų suteikimo mechanizmai, taikomi kūriniams ar kitiems objektams, kuriais nebeprekiaujama, būtų tinkami ir veiktų tinkamai, kad teisių turėtojai būtų tinkamai apsaugoti, kad licencijos būtų tinkamai viešai skelbiamos ir kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas dėl kolektyvinio administravimo organizacijų reprezentatyvumo ir kūrinių klasifikavimo, valstybės narės turėtų skatinti su konkrečiu sektoriumi susijusį dialogą su suinteresuotaisiais subjektais;
- = -
(50) atsižvelgiant į skirtingas tradicijas ir patirtį išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimo visose valstybėse narėse srityje ir jų taikymą teisių turėtojams, nepriklausomai nuo jų pilietybės ar gyvenamosios vietos valstybės narės, svarbu Sąjungos lygmeniu užtikrinti skaidrumą ir dialogą apie praktinį tokių mechanizmų veikimą, be kita ko, susijusį su teisių turėtojams taikomų apsaugos priemonių veiksmingumu, tokių mechanizmų tinkamumu naudoti, jų poveikiu teisių turėtojams, kurie nėra kolektyvinio administravimo organizacijos nariais, arba teisių turėtojams, kurie yra kitos valstybės narės piliečiai arba kurių gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, ir poveikį tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, įskaitant galimą poreikį nustatyti taisykles, pagal kurias tokie mechanizmai turėtų tarpvalstybinį poveikį vidaus rinkoje.
Siekiant užtikrinti skaidrumą, Komisija turėtų reguliariai skelbti informaciją apie tokių mechanizmų naudojimą pagal šią direktyvą.
Todėl valstybės narės, įvedusios tokius mechanizmus, turėtų informuoti Komisiją apie atitinkamas nacionalines nuostatas ir jų taikymą praktikoje, įskaitant licencijų taikymo sritis ir jų tipus, nustatytus remiantis bendromis nuostatomis, licencijų teikimo mastą ir susijusias kolektyvinio administravimo organizacijas. Tokia informacija turėtų būti aptarta su valstybėmis narėmis pagal Direktyvos 2001/29/EB 12 straipsnio 3 dalį įsteigtame ryšių komitete.
Komisija turėtų paskelbti tokių mechanizmų naudojimo Sąjungoje ir jų poveikio licencijų teikimui ir teisių turėtojams, kultūrinio turinio platinimui ir tarpvalstybiniam paslaugų teikimui kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo srityje ir poveikio konkurencijai ataskaitą;
- = -
(56) šios direktyvos tikslais būtina taip apibrėžti spaudos publikacijos sąvoką, kad ji apimtų tik bet kurioje laikmenoje, įskaitant popierių, vykdant ekonominę veiklą, kuri laikoma paslaugų teikimu pagal Sąjungos teisę, paskelbtas žurnalistų publikacijas. Tai būtų, pavyzdžiui, bendro pobūdžio ar specializuotų dienraščių, savaitraščių ar mėnraščių, įskaitant prenumeruojamus žurnalus, ir žinių svetainių publikacijos. Spaudos publikacijas daugiausia sudaro literatūros kūriniai, tačiau vis dažniau jos apima ir kitų tipų kūrinius bei kitus objektus, visų pirma nuotraukas ir vaizdo įrašus. Moksliniais ar akademiniais tikslais skelbiamoms periodinėms publikacijoms, pavyzdžiui, mokslo žurnaluose, neturėtų būti taikoma pagal šią direktyvą spaudos publikacijoms suteikta apsauga.
Ta apsauga taip pat neturėtų būti taikoma interneto svetainėms, pavyzdžiui, tinklaraščiams, kuriuose teikiama informacija, susijusi su veikla, kuri nevykdoma paslaugų teikėjo, pavyzdžiui, naujienų leidėjo, iniciatyva ir redakcine atsakomybe ar jam kontroliuojant;
- = -
(57) pagal šią direktyvą spaudos publikacijų leidėjams suteiktų teisių taikymo sritis turėtų būti tokia pati kaip Direktyvoje 2001/29/EB numatytų teisių atgaminti ir padaryti viešai prieinamą, kiek tai susiję su naudojimo internete būdais, kuriuos taiko informacinės visuomenės paslaugų teikėjai.
Spaudos publikacijų leidėjams suteiktos teisės taip pat netaikomos hipersaitų įterpimo veiksmams. Jos taip pat neturėtų būti taikomos vien spaudos publikacijose paskelbtiems faktams. Pagal šią direktyvą spaudos publikacijų leidėjams suteiktoms teisėms taip pat turėtų būti taikomos tos pačios išimčių ir apribojimų nuostatos, kaip ir tos, kurios taikomos Direktyva 2001/29/EB numatytoms teisėms, įskaitant tos direktyvos 5 straipsnio 3 dalies d punkte numatytą išimtį dėl citavimų kritikos ar apžvalgos tikslais atveju;
- = -
(59) pagal šią direktyvą spaudos publikacijų leidėjams suteikta apsauga neturėtų paveikti į jas integruotų kūrinių ir kitų objektų autorių ir kitų teisių turėtojų teisių, be kita ko, kiek tai susiję su mastu, kokiu autoriai ir kiti teisių turėtojai gali naudotis savo kūriniais ir kitais objektais nepriklausomai nuo spaudos publikacijų, į kurias jie integruoti.
Todėl spaudos publikacijų leidėjams neturėtų būti galima naudotis jiems šia direktyva suteikta apsauga autorių ir kitų teisių turėtojų nenaudai arba leidimą naudoti tuos pačius kūrinius ar kitus objektus turinčių naudotojų nenaudai.
Tai neturėtų daryti poveikio sutartinėms nuostatoms, dėl kurių susitarė spaudos publikacijų leidėjai, kaip viena šalis, ir autorių bei kiti teisių turėtojai, kaip kita šalis. Autoriai, kurių kūriniai įtraukti į spaudos publikaciją, turėtų turėti teisę į deramą dalį pajamų, kurias spaudos leidėjai gauna už savo spaudos publikacijų, kurias naudoja informacinės visuomenės paslaugų teikėjai, naudojimą.
Tai neturėtų daryti poveikio nacionaliniams įstatymams dėl nuosavybės ar teisių įgyvendinimo pagal darbo sutartis, su sąlyga, kad tie įstatymai atitinka Sąjungos teisę;
- = -
(60) leidėjų, įskaitant spaudos publikacijų, knygų ar mokslinių publikacijų ir muzikos kūrinių leidėjus, veikla dažnai grindžiama tuo, kad autorių teisės perleidžiamos pagal sutartinius susitarimus arba teisės aktų nuostatas. Tomis aplinkybėmis leidėjai investuoja tam, kad būtų naudojamasi jų publikacijose esančiais kūriniais, ir kai kuriais atvejais gali netekti įplaukų, jei tokie kūriniai naudojami pagal išimtis ar apribojimus, pavyzdžiui, kopijuojami asmeniniam naudojimui ir atgaminami reprografijos būdu, įskaitant esamas valstybių narių nacionalines reprografijos sistemas, arba taikant viešosios panaudos sistemas. Keliose valstybėse narėse kompensacijos už naudojimo būdus, kuriems taikomos tos išimtys ar apribojimai, padalijamos autoriams ir leidėjams. Siekiant atsižvelgti į tokią padėtį ir pagerinti visų susijusių šalių teisinį tikrumą, pagal šią direktyvą valstybėms narėms, kurios taiko esamas kompensacijų padalijimo autoriams ir leidėjams schemas, leidžiama jas toliau taikyti.
Tai ypač svarbu valstybėms narėms, kurios tokius kompensacijų padalijimo mechanizmus taikė iki 2015 m.
lapkričio 12 d., nors kitose valstybėse narėse kompensacija nėra padalijama, o skiriama vien autoriams pagal nacionalinę kultūros politiką.
Nors ši direktyva turėtų būti nediskriminuojant taikoma visoms valstybėms narėms, ji turėtų gerbti šios srities tradicijas ir neįpareigoti valstybių narių, kurios šiuo metu neturi tokio kompensacijų padalijimo schemų, jas įdiegti.
Ji neturėtų daryti poveikio esamoms ar būsimoms valstybių narių priemonėms, susijusioms su atlygiu viešosios panaudos srityje.
- = -
(85) tvarkant bet kokius asmens duomenis pagal šią direktyvą, turėtų būti užtikrinamos pagrindinės teisės, įskaitant teisę į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, nustatytas atitinkamai Chartijos 7 ir 8 straipsniuose, ir jie turi būti tvarkomi laikantis Direktyvos 2002/58/EB ir Reglamento (ES) 2016/679;
- = -