keyboard_tab Diritto d'autore 2019/0790 LT

(13) kultūros paveldo įstaigos turėtų būti suprantamos kaip apimančios viešąsias bibliotekas ir muziejus, nepriklausomai nuo jų nuolatinėse kolekcijose laikomų kūrinių ar kitų objektų rūšių, taip pat archyvus, kino ar garso paveldo įstaigas. Taip pat turėtų būti laikoma, kad jos apima, inter alia, nacionalines bibliotekas ir nacionalinius archyvus bei, kiek tai susiję su jų archyvais ir viešai prieinamomis bibliotekomis, švietimo įstaigas, mokslinių tyrimų organizacijas ir visuomeninius transliuotojus;

(14) mokslinių tyrimų organizacijoms ir kultūros paveldo įstaigoms, įskaitant su jomis susijusius asmenis, turėtų būti taikoma tekstų ir duomenų gavybos išimtis, susijusi su turiniu, prie kurio jos turi teisėtą prieigą.

  Teisėta prieiga turėtų būti suprantama kaip apimanti prieigą prie turinio, pagrįstą atviros prieigos politika arba teisių turėtojų ir mokslinių tyrimų organizacijų ar kultūros paveldo įstaigų sutartiniais susitarimais, pavyzdžiui, prenumerata arba kitomis teisėtomis priemonėmis. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai prenumeratą užsako mokslinių tyrimų organizacijos arba kultūros paveldo įstaigos, su jomis susiję asmenys, kurie yra tos prenumeratos gavėjai, turėtų būti laikomi turinčiais teisėtą prieigą.

  Teisėta prieiga taip pat turėtų apimti prieigą prie nemokamai internete prieinamo turinio;

(19) Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 3 dalies a punkte valstybėms narėms leidžiama nustatyti teisių atgaminti, viešai paskelbti ir padaryti viešai prieinamus kūrinius ar kitus objektus vien mokymo iliustracijos tikslais taip, kad visuomenės nariai galėtų jais naudotis iš jų pačių pasirinktos vietos ir jų pačių pasirinktu laiku, išimtį ar apribojimą.

  Be to, Direktyvos 96/9/EB 6 straipsnio 2 dalies b punkte ir 9 straipsnio b punkte leidžiama naudoti duomenų bazes ir perkelti didelę jų turinio dalį mokymo iliustracijoms. Tų išimčių ar apribojimų taikymo skaitmeninio naudojimo būdams sritis yra neaiški.

  Be to, trūksta aiškumo, ar tos išimtys arba apribojimai būtų taikomi, kai mokoma internetu nuotoliniu būdu.

  Be to, esama teisine sistema nereglamentuojamas tarpvalstybinis poveikis. Ši padėtis galėtų kliudyti plėtoti mokymą naudojant skaitmenines technologijas ir nuotolinį mokymąsi.

  Todėl būtina nustatyti naują privalomą išimtį ar apribojimą siekiant užtikrinti, kad švietimo įstaigos, kurios skaitmeninėje mokymo veikloje, be kita ko, internetu ir tarpvalstybiniu mastu, naudoja kūrinius ar kitus objektus, turėtų visišką teisinį tikrumą;

(20) nors nuotolinio mokymosi ir tarpvalstybinio švietimo programos labiausiai išplėtotos aukštojo mokslo lygmeniu, skaitmeninės priemonės ir ištekliai vis labiau naudojami visais švietimo lygmenimis, ypač siekiant pagerinti ir praplėsti mokymosi patirtį.

  Todėl šia direktyva nustatyta išimtis ar apribojimas turėtų būti naudingi visoms valstybės narės pripažintoms švietimo veiklą vykdančioms įstaigoms, įskaitant pradinio, vidurinio, profesinio ir aukštojo mokslo įstaigas. Jie turėtų būti taikomi tik tais atvejais, kai naudojimo paskirtis grindžiama nekomerciniais konkrečios mokymo veiklos tikslais. Švietimo įstaigos organizacinė struktūra ir finansavimo priemonės neturėtų būti lemiami veiksniai nustatant, ar veikla yra nekomercinio pobūdžio;

(22) kūriniai ar kiti objektai pagal šioje direktyvoje numatytą tik mokymo iliustracijoms taikomą išimtį ar apribojimą turėtų būti naudojami tik vykdant mokymo ir mokymosi veiklą, už kurią atsakingos švietimo įstaigos, be kita ko, per egzaminus ar mokymo veiklą, vykdomą ne švietimo įstaigose, pvz., muziejuje, bibliotekoje ar kitoje kultūros paveldo įstaigoje, ir ne daugiau, negu būtina tokios veiklos reikmėms. Išimtis ar apribojimas turėtų apimti ir kūrinių ar kitų objektų naudojimą klasėje ar kitose vietose naudojant skaitmenines priemones, pvz., elektronines rašymo lentas ar skaitmeninius įrenginius, kurie galėtų būti prijungti prie interneto, ir naudojimą nuotoliniu būdu per saugią elektroninę aplinką, pvz., kursų internetu arba prieigos prie mokymo medžiagos, kuria papildomas tam tikras kursas, kontekste.

  Saugi elektroninė aplinka turėtų būti suprantama kaip skaitmeninė mokymo ir mokymosi aplinka, prie kurios prieigą gali turėti tik švietimo įstaigos pedagoginis personalas ir mokiniai ar studentai, dalyvaujantys studijų programoje, visų pirma taikant tinkamą autentiškumo patvirtinimo procedūrą, įskaitant slaptažodinį tapatumo nustatymą;

(25) kultūros paveldo įstaigos dirba savo rinkinių išsaugojimo ateities kartoms darbą.

  Kultūros paveldo įstaigos rinkinyje esančio kūrinio ar kito objekto išsaugojimo veiksmui vykdyti galėtų reikėti atlikti atgaminimą, taigi gali reikėti gauti atitinkamų teisių turėtojų leidimą.

  Skaitmeninės technologijos atveria naujų kelių išsaugoti tuose rinkiniuose laikomą paveldą, tačiau kelia ir naujų iššūkių.

  Atsižvelgiant į tuos naujus iššūkius, būtina pritaikyti galiojančią teisinę sistemą – nustatyti privalomą atgaminimo teisės išimtį, kad tokios įstaigos galėtų vykdyti tokius išsaugojimo veiksmus;

(27) todėl valstybės narės turėtų privalėti nustatyti išimtį, kad kultūros paveldo įstaigos galėtų išsaugojimo tikslais atgaminti jų rinkiniuose nuolat esančius kūrinius ir kitus objektus, pavyzdžiui, siekiant spręsti technologinio senėjimo ar autentiškų eksponatų irimo problemą arba apdrausti tokius kūrinius ir kitus objektus. Tokia išimtis leistų daryti kopijas ir reikiamą jų skaičių tinkamu išsaugojimo instrumentu, priemone ar technologija bet kokiu formatu ar bet kokioje laikmenoje bet kuriuo kūrinio ar kito objekto egzistavimo momentu ir tiek, kiek to reikia išsaugojimo tikslais. Kultūros paveldo įstaigų atgaminimo veiksmai ne kūrinių ir kitų objektų, esančių jų nuolatinėse kolekcijose, išsaugojimo tikslais turėtų ir toliau būti vykdomi turint teisių turėtojų leidimą, išskyrus atvejus, kai tai leidžiama pagal kitas Sąjungos teisėje nustatytas išimtis ar apribojimus;

(28) kultūros paveldo įstaigos nebūtinai turi techninių priemonių ar patirties, kad galėtų pačios atlikti veiksmus, reikalingus jų kolekcijoms išsaugoti, ypač skaitmeninėje aplinkoje, ir todėl tuo tikslu galėtų kreiptis pagalbos į kitas kultūros įstaigas ir kitus trečiuosius asmenis. Pagal šioje direktyvoje numatytą išimtį išsaugojimo tikslais kultūros paveldo įstaigoms turėtų būti leidžiama naudotis trečiųjų šalių, veikiančių jų vardu ir jų atsakomybe, įskaitant kitose valstybėse narėse įsisteigusius subjektus, paslaugomis kopijoms daryti;

(29) šioje direktyvoje turėtų būti laikoma, kad kūriniai ir kiti objektai nuolat yra kultūros paveldo įstaigos rinkinyje, kai tokių kūrinių ar kitų objektų kopijos priklauso tai įstaigai ar yra joje nuolat laikomos, pavyzdžiui, perleidus nuosavybę ar pagal licencinę sutartį, įsipareigojimus dėl privalomųjų egzempliorių ar nuolatinės priežiūros susitarimus;

(32) šia direktyva įdiegtos nuostatos dėl kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, kolektyvinių licencijų suteikimo gali nesuteikti sprendimo tais atvejais, kai kultūros paveldo įstaigos susiduria su sunkumais siekdamos gauti visus reikiamus teisių turėtojų tokių kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, naudojimo leidimus. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuomet, kai nėra bendros tam tikro tipo kūrinių ar kitų objektų kolektyvinio teisių administravimo praktikos arba kai atitinkama kolektyvinio administravimo organizacija iš esmės nėra pakankamai atstovaujanti teisių turėtojų ir susijusių teisių kategorijai.

  Tokiais ypatingais atvejais kultūros paveldo įstaigos turėtų turėti galimybę kūrinius ar kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama ir kuriuos jos turi savo nuolatinėje kolekcijoje, internete skelbti visose valstybėse narėse pagal suderintą išimtį ar apribojimą, taikomą autorių ir gretutinėms teisėms. Svarbu, kad naudojimas pagal tokią išimtį ar apribojimą vyktų tik tada, kai laikomasi tam tikrų sąlygų, visų pirma susijusių su licencijavimo sprendimų prieinamumu.

  Tai, kad nėra susitarta dėl licencijos sąlygų, neturėtų būti aiškinama kaip kolektyvinio licencijavimo sprendimų prieinamumo stygius;

(40) susitariančiosios kultūros paveldo įstaigos ir kolektyvinio administravimo organizacijos turėtų toliau turėti teisę susitarti dėl licencijų teritorinės taikymo srities, įskaitant galimybę ją taikyti visoms valstybėms narėms, licencijos mokesčio ir leidžiamų naudojimo būdų. Į tokias licencijas įtrauktais naudojimo būdais neturėtų būti siekiama pelno, įskaitant atvejus, kai kopijas platina kultūros paveldo įstaiga, pavyzdžiui, parodos reklaminės medžiagos atveju.

  Taip pat, kadangi kultūros paveldo įstaigų kolekcijų skaitmeninimas gali reikšti dideles išlaidas, bet kokios pagal šia direktyva nustatytus mechanizmus suteiktos licencijos neturėtų kultūros paveldo įstaigoms trukdyti padengti licencijų ir kūrinių ar kitų objektų, kurioms ji taikoma, skaitmeninimo ir sklaidos išlaidas;

(41) reikėtų ir prieš naudojant kūrinius ar kitus objektus, ir jau juos naudojant pagal licenciją arba išimtį ar apribojimą tinkamai paviešinti informaciją, kaip kultūros paveldo įstaigos naudoja ir ateityje naudos kūrinius ir kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama, laikydamosi šios direktyvos ir galiojančios tvarkos, pagal kurią visi teisių turėtojai gali neleisti taikyti licencijų arba išimties ar apribojimo savo kūriniams ar kitiems objektams. Toks viešinimas yra ypač svarbus, kai naudojimas vyksta tarpvalstybiniu mastu vidaus rinkoje.

  Todėl tikslinga numatyti Sąjungai vieno viešai prieinamo internetinio portalo sukūrimą, kad tokia informacija būtų prieinama visuomenei pagrįstą laikotarpį iki pasinaudojimo. Pasitelkiant tokį portalą teisių turėtojams turėtų tapti paprasčiau netaikyti licencijų arba išimties ar apribojimo savo kūriniams ar kitiems objektams. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 386/2012 (11), Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai pavedamos tam tikros jos biudžeto lėšomis finansuotinos užduotys ir veikla, kuriomis siekiama palengvinti nacionalinių valdžios institucijų, privačiojo sektoriaus ir Sąjungos institucijų veiklą, skirtą kovai su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, įskaitant jų prevenciją, ir šią veiklą remti.

  Todėl steigiant ir valdant portalą, kuriame galima susipažinti su tokia informacija, tikslinga pasinaudoti ta tarnyba.

(43) šioje direktyvoje numatytos priemonės, kuriomis siekiama palengvinti licencijų naudoti nuolatinėse kultūros paveldo įstaigų kolekcijose esančius kūrinius ar kitus objektus, kuriais nebeprekiaujama, teikimą, nedaro poveikio tokių kūrinių ar kitų objektų naudojimui pagal išimtis ar apribojimus, numatytus Sąjungos teisėje, arba pagal kitas išplėstos apimties licencijas, kai toks licencijų suteikimas nėra grindžiamas tuo, kad kūriniais ar kitais objektais, kuriems jos taikomos, nebeprekiaujama.

  Tos priemonės taip pat neturėtų daryti poveikio nacionaliniams mechanizmams, susijusiems su kūrinių ar kitų objektų, kuriais nebeprekiaujama, naudojimu pagal kolektyvinio administravimo organizacijos ir naudotojų, kurie nėra kultūros paveldo įstaigos, licencijas;

(79) autoriai ir atlikėjai dažnai vengia užtikrinti savo teisių kitų sutarties partnerių atžvilgiu vykdymą teisme.

  Todėl valstybės narės turėtų numatyti alternatyvaus ginčų sprendimo procedūrą, pagal kurią būtų svarstomi autorių ir atlikėjų ieškiniai arba jų atstovų ieškiniai, pateikti autorių ir atlikėjų vardu, susiję su skaidrumo pareigomis ir sutarčių pritaikymo mechanizmu.

  Tuo tikslu valstybės narės turi turėti galimybę arba įsteigti naują įstaigą ar mechanizmą, arba pasitelkti esamą įstaigą ar mechanizmą, kuris atitinka šia direktyva nustatytas sąlygas, nepriklausomai nuo to, ar tos įstaigos ar mechanizmai yra pramonės inicijuoti, ar valstybinės, įskaitant atvejus, kai jos yra nacionalinės teismų sistemos dalis. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė lanksčiai spręsti, kaip turi būti paskirstytos ginčų sprendimo procedūros išlaidos. Tokia alternatyvaus ginčų sprendimo procedūra neturėtų daryti poveikio šalių teisei pareikšti ir ginti savo teises teisme;