(3) Sąjunga jau ėmėsi tam tikrų priemonių vartotojų, prekiautojų ir teisės specialistų informuotumui apie vartotojų teises didinti bei vartotojų teisių užtikrinimui ir vartotojų teisių gynimui gerinti.
Tačiau nacionalinėje teisėje dar esama spragų, susijusių su tikrai veiksmingomis ir proporcingomis sankcijomis, skirtomis atgrasyti nuo Sąjungos vidaus pažeidimų ir už juos nubausti, su tuo, kad vartotojams, nukentėjusiems dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (3) perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimų, nenumatyta pakankamai individualių teisių gynimo priemonių, ir su tuo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/22/EB (4) nustatyta uždraudimo procedūra turi trūkumų.
Uždraudimo procedūra turėtų būti peržiūrėta atskira priemone, kuria iš dalies keičiama ir pakeičiama Direktyva 2009/22/EB;
- = -
(4) į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 98/6/EB (5), 2005/29/EB ir 2011/83/ES (6) įtraukti reikalavimai valstybėms narėms numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, taikomas už nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę, pažeidimus.
Be to, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/2394 (7) 21 straipsnį valstybės narės turi veiksmingai, efektyviai ir koordinuotai imtis vykdymo užtikrinimo priemonių, įskaitant sankcijų skyrimą, kad plačiai paplitę pažeidimai ar Sąjungos mastu plačiai paplitę pažeidimai būtų nutraukti arba uždrausti;
- = -
(14) sankcijų skyrimo taisyklės turėtų būti įtrauktos į Direktyvą 93/13/EEB, siekiant sustiprinti jos atgrasomąjį poveikį.
Valstybės narės gali pačios priimti sprendimą dėl administracinės ar teisminės sankcijų už tos direktyvos pažeidimus taikymo procedūros.
Visų pirma, administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai gali skirti sankcijas, kai jos nustato nesąžiningą sutarčių sąlygų pobūdį, įskaitant administracinės institucijos pradėto teismo proceso pagrindu.
Be to, administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai gali skirti sankcijas, kai pardavėjas arba tiekėjas taiko tokias sutarties sąlygas, kurios pagal nacionalinę teisę bet kokiomis aplinkybėmis aiškiai apibrėžiamos kaip nesąžiningos, taip pat kai pardavėjas arba tiekėjas taiko tokią sutarties sąlygą, kuri buvo pripažinta nesąžininga priėmus galutinį privalomą sprendimą.
Valstybės narės gali nuspręsti, kad administracinės institucijos taip pat turi teisę nustatyti, ar sutarčių sąlygos yra nesąžiningo pobūdžio.
Administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai taip pat galėtų skirti sankciją pagal tą patį sprendimą, kuriuo nustatytas sutarties sąlygų nesąžiningumas.
Valstybės narės galėtų nustatyti tinkamus koordinavimo mechanizmus bet kokiems nacionalinio lygmens veiksmams, susijusiems su individualiomis teisių gynimo priemonėmis ir sankcijomis;
- = -
(17) atlikus vartotojų ir rinkodaros teisės srities direktyvų tinkamumo patikrą ir kartu Direktyvos 2011/83/ES vertinimą taip pat buvo nustatyta keletas sričių, kuriose esamos Sąjungos vartotojų apsaugos taisyklės turėtų būti modernizuotos.
Atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninės priemonės nuolat tobulinamos, būtina patikslinti Sąjungos vartotojų apsaugos teisę;
- = -
(28) pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB (14) 15 straipsnio 1 dalį neturėtų būti reikalaujama, kad elektroninių prekyviečių teikėjai tikrintų trečiųjų šalių, teikėjų, teisnumą.
Vietoj to elektroninių prekyviečių teikėjai turėtų reikalauti, kad elektroninėje prekyvietėje trečiosios šalys, teikėjai, nurodytų, ar pagal vartotojų teisę jos yra prekiautojai, ar ne prekiautojai, ir šią informaciją pateiktų elektroninių prekyviečių teikėjams;
- = -
(30) Direktyvoje 2011/83/ES nustatytos skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų apibrėžtys turėtų būti suderintos su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/770 (15) pateiktomis apibrėžtimis.
Skaitmeninis turinys, kuriam taikoma Direktyva (ES) 2019/770, apima vienkartinį teikimo veiksmą, atskirų teikimo veiksmų seką arba tęstinį teikimą per tam tikrą laikotarpį.
Tęstinio teikimo ypatumai nebūtinai reiškia ilgalaikį teikimą.
Vaizdo klipo transliacijos internetu atvejai turėtų būti laikomi tęstiniu teikimu per tam tikrą laikotarpį, neatsižvelgiant į faktinę garso ir vaizdo rinkmenos trukmę.
Todėl kartais gali būti sunku atskirti tam tikras skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų rūšis, nes abiem atvejais galimas nuolatinis prekiautojo vykdomas teikimas sutarties galiojimo laikotarpiu.
Skaitmeninės paslaugos yra, pavyzdžiui, dalijimosi vaizdo ir garso rinkmenomis paslaugos ir kitų rinkmenų priegloba, tekstų tvarkymas arba žaidimai, siūlomi debesijos kompiuterijos aplinkoje, debesijos duomenų saugykla, žiniatinklio paštas, socialinės medijos ir debesijos taikomosios programos.
Nuolatinis paslaugos teikėjo dalyvavimas pateisina Direktyvoje 2011/83/ES išdėstytų taisyklių dėl teisės atsisakyti sutarties, pagal kurias vartotojas iš esmės gali išbandyti paslaugą ir per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos nuspręsti, ar nori toliau ja naudotis, taikymą.
Daugeliui fizinėje laikmenoje neįrašyto skaitmeninio turinio teikimo sutarčių būdingas vienkartinio teikimo veiksmas, kai prekiautojas pateikia vartotojui tam tikrą skaitmeninį turinį, pavyzdžiui, konkrečias muzikos ar vaizdo rinkmenas.
Fizinėje laikmenoje neįrašyto skaitmeninio turinio teikimo sutartims ir toliau taikoma teisės atsisakyti sutarties išimtis, numatyta Direktyvos 2011/83/ES 16 straipsnio pirmos pastraipos m punkte, pagal kurį vartotojas praranda teisę atsisakyti sutarties, kai sutartis pradedama vykdyti, pavyzdžiui, turinys parsisiųsdinamas arba siunčiamas srautiniu būdu, jei vartotojas per teisės atsisakyti sutarties laikotarpį iš anksto pateikia aiškų sutikimą, kad būtų pradėtas vykdymas, ir pripažįsta, kad jis praranda savo teisę atsisakyti sutarties.
Kilus abejonių dėl to, ar sutartis yra paslaugų sutartis, ar fizinėje laikmenoje neįrašyto skaitmeninio turinio teikimo sutartis, turėtų būti taikomos taisyklės dėl teisės atsisakyti paslaugų sutarties;
- = -
(35) Direktyva 2011/83/ES taip pat neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai prekiautojas tik renka metaduomenis, pavyzdžiui, informaciją apie vartotojo prietaisą arba naršymo istoriją, išskyrus atvejus, kai tokia situacija pagal nacionalinę teisę laikoma sutartimi.
Ji taip pat neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai vartotojui, nesudariusiam sutarties su prekiautoju, reklama pateikiama vien tam, kad jis gautų prieigą prie skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos.
Tačiau valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti tos direktyvos taikymą ir ją taikyti tokiais atvejais, kurie nepatenka į tos direktyvos taikymo sritį, arba kitaip reglamentuoti tokius atvejus;
- = -
(38) Direktyvos 2011/83/ES 16 straipsnio pirmos pastraipos m punkte numatyta teisės atsisakyti sutarties dėl fizinėje laikmenoje neįrašyto skaitmeninio turinio išimtis, jei vartotojas iš anksto aiškiai sutiko, kad sutartis būtų pradėta vykdyti nepasibaigus teisės atsisakyti sutarties laikotarpiui, ir pripažino, jog dėl to jis praranda teisę atsisakyti sutarties.
Tos direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta sutartinė sankcija tuo atveju, kai prekiautojas nevykdo šio reikalavimo, t.
y.
vartotojui nereikia mokėti už skaitmeninį turinį, kuriuo pasinaudota.
Reikalavimas gauti išankstinį aiškų vartotojo sutikimą ir pripažinimą atitinkamai svarbus tik skaitmeninio turinio, teikiamo už tam tikrą kainą, atveju.
Todėl būtina iš dalies pakeisti 16 straipsnio pirmos pastraipos m punktą taip, kad reikalavimas prekiautojams gauti išankstinį aiškų vartotojo sutikimą ir pripažinimą būtų taikomas tik sutartims, pagal kurias vartotojui atsiranda mokėjimo pareiga;
- = -
(41) pagal Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalies h punktą prekiautojai iki sutarties sudarymo turi pateikti vartotojui informaciją apie teisę atsisakyti sutarties, taip pat pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, nustatytą tos direktyvos I priedo B dalyje.
Tos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje nustatyti paprastesni iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos reikalavimai, jei sutartis sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones ir todėl nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti, pavyzdžiui, telefonu, per balsu valdomas apsipirkimo programėles ar SMS žinute.
Privaloma iki sutarties sudarymo pateiktina informacija, kuri turi būti nurodyta tose konkrečiose nuotolinio ryšio priemonėse arba per jas, apima informaciją apie teisę atsisakyti sutarties, kaip nurodyta 6 straipsnio 1 dalies h punkte.
Taigi ji taip pat apima ir reikalavimą pateikti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, nustatytą I priedo B dalyje.
Tačiau pateikti sutarties atsisakymo formą, kai sutartis sudaroma tokiomis priemonėmis, kaip telefonas ar balsu valdoma apsipirkimo programėlė, neįmanoma, o pateikti patogiai vartotojui kitomis 8 straipsnio 4 dalyje numatytomis nuotolinio ryšio priemonėmis gali būti techniškai neįmanoma.
Todėl tikslinga pagal 8 straipsnio 4 dalį nuostatos dėl pavyzdinės sutarties atsisakymo formos neįtraukti į informaciją, kurią prekiautojai bet kuriuo atveju turi nurodyti sutarčiai sudaryti naudojamose nuotolinio ryšio priemonėse arba per jas;
- = -
(42) Direktyvos 2011/83/ES 16 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatyta teisės atsisakyti paslaugų sutarčių, pagal kurias buvo suteiktos visos paslaugos, išimtis, jei paslaugos pradėtos teikti vartotojui aiškiai iš anksto sutikus ir pripažinus, jog jis praras savo teisę atsisakyti sutarties, kai prekiautojas bus visiškai įvykdęs sutartį.
Priešingai, pagal tos direktyvos 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 8 dalį, kuriose numatytos prekiautojo pareigos tais atvejais, kai sutartis pradėta vykdyti nepasibaigus teisės atsisakyti sutarties laikotarpiui, prekiautojams tereikia gauti išankstinį aiškų vartotojo sutikimą, bet ne pripažinimą, kad, visiškai įvykdžius sutartį, teisė atsisakyti sutarties bus prarasta.
Kad būtų užtikrintas tų nuostatų nuoseklumas, būtina į 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 8 dalį įtraukti prekiautojo pareigą taip pat gauti vartotojo pripažinimą, kad, visiškai įvykdžius sutartį, teisė atsisakyti sutarties bus prarasta, jei vartotojui pagal sutartį atsiranda mokėjimo pareiga.
Be to, 16 straipsnio pirmos pastraipos a punkto formuluotė turėtų būti iš dalies pakeista, siekiant atsižvelgti į 7 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 8 dalies pakeitimus, kad reikalavimas prekiautojams gauti išankstinį aiškų vartotojo sutikimą ir pripažinimą būtų taikomas tik paslaugų sutartims, pagal kurias vartotojui atsiranda mokėjimo pareiga.
Tačiau valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė netaikyti reikalavimo gauti vartotojo pripažinimą, kad, visiškai įvykdžius sutartį, teisė atsisakyti sutarties bus prarasta, paslaugų sutartims, pagal kurias vartotojas pateikė prekiautojui konkretų prašymą dėl apsilankymo, kad jis atliktų remonto darbus.
Tos direktyvos 16 straipsnio pirmos pastraipos c punkte numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtis sutartims dėl prekių, pagamintų pagal vartotojo pateiktas specifikacijas arba aiškiai pritaikytų jo asmeninėms reikmėms, teikimo.
Ta išimtis apima, pavyzdžiui, individualiems poreikiams pritaikytų baldų gamybą ir įrengimą vartotojo namuose, kai tai numatyta pagal vieną pirkimo–pardavimo sutartį;
- = -
(51) Chartijos 16 straipsniu garantuojama laisvė užsiimti verslu pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką.
Tačiau prekyba prekėmis valstybėse narėse kaip tapačiomis, kai iš tikrųjų jų sudėtis ar savybės gerokai skiriasi, vartotojus gali klaidinti ir paskatinti priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jie kitomis aplinkybėms nebūtų priėmę;
- = -
(53) tačiau, kaip rodo vykdymo užtikrinimo patirtis, nesant tikslios nuostatos vartotojams, prekiautojams ir nacionalinėms kompetentingoms institucijoms gali būti neaišku, kokia komercinė praktika galėtų prieštarauti Direktyvai 2005/29/EB.
Todėl, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą tiek prekiautojams, tiek vykdymo užtikrinimo institucijoms, ta direktyva turėtų būti iš dalies pakeista aiškiai reglamentuojant prekybą preke kaip tapačia kitose valstybėse narėse parduodamai prekei, kai tos prekės sudėtis ar savybės gerokai skiriasi.
Kompetentingos institucijos tokią veiklą kiekvienu konkrečiu atveju turėtų vertinti ir nagrinėti pagal Direktyvą 2005/29/EB, iš dalies pakeistą šia direktyva.
Atlikdama vertinimą kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į tai, ar vartotojai gali lengvai atpažinti tokį diferencijavimą, į prekiautojo teisę to paties firminio ženklo prekes pritaikyti skirtingoms geografinėms rinkoms dėl teisėtų ir objektyvių priežasčių, kaip antai nacionalinės teisės, vietinės ar sezoninės žaliavų pasiūlos ar savanoriškų strategijų, siekiant didinti galimybes maitintis sveikai ir maistingai, taip pat į prekiautojo teisę skirtingose geografinėse rinkose to paties firminio ženklo prekes siūlyti skirtingo svorio ar tūrio pakuotėse.
Kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į informacijos prieinamumą ir tinkamumą, turėtų įvertinti, ar vartotojai gali lengvai identifikuoti tokius skirtumus.
Svarbu informuoti vartotojus apie prekių diferencijavimą dėl teisėtų ir objektyvių priežasčių.
Prekiautojams turėtų būti suteikta galimybė pateikti tokią informaciją įvairiais būdais, leidžiančiais vartotojams susipažinti su reikiama informacija.
Prekiautojai paprastai turėtų teikti pirmenybę informacijos pateikimo ant prekių etiketės alternatyvoms.
Turėtų būti laikomasi atitinkamų Sąjungos sektorinių taisyklių ir laisvo prekių judėjimo taisyklių;
- = -