keyboard_tab Clausole e vendite online Direttiva EU 2019/2161 LT

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

• (1) Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga turi padėti užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą priemonėmis, kurios priimamos pagal SESV 114 straipsnį.

    Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 38 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos politika turi užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį;


- = -


• (2) vartotojų apsaugos teisė turėtų būti veiksmingai taikoma visoje Sąjungoje.

    Nepaisant to, 2016 ir 2017 m.

    pagal Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (REFIT) Komisijai atlikus išsamią vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą buvo padaryta išvada, kad Sąjungos vartotojų apsaugos teisės veiksmingumui kenkia per menkas tiek prekiautojų, tiek vartotojų informuotumas, ir kad esamomis teisių gynimo priemonėmis galėtų būti naudojamasi dažniau;


- = -


• (3) Sąjunga jau ėmėsi tam tikrų priemonių vartotojų, prekiautojų ir teisės specialistų informuotumui apie vartotojų teises didinti bei vartotojų teisių užtikrinimui ir vartotojų teisių gynimui gerinti.

    Tačiau nacionalinėje teisėje dar esama spragų, susijusių su tikrai veiksmingomis ir proporcingomis sankcijomis, skirtomis atgrasyti nuo Sąjungos vidaus pažeidimų ir už juos nubausti, su tuo, kad vartotojams, nukentėjusiems dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (3) perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimų, nenumatyta pakankamai individualių teisių gynimo priemonių, ir su tuo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/22/EB (4) nustatyta uždraudimo procedūra turi trūkumų.

    Uždraudimo procedūra turėtų būti peržiūrėta atskira priemone, kuria iš dalies keičiama ir pakeičiama Direktyva 2009/22/EB;


- = -


• (14) sankcijų skyrimo taisyklės turėtų būti įtrauktos į Direktyvą 93/13/EEB, siekiant sustiprinti jos atgrasomąjį poveikį.

    Valstybės narės gali pačios priimti sprendimą dėl administracinės ar teisminės sankcijų už tos direktyvos pažeidimus taikymo procedūros.

    Visų pirma, administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai gali skirti sankcijas, kai jos nustato nesąžiningą sutarčių sąlygų pobūdį, įskaitant administracinės institucijos pradėto teismo proceso pagrindu.

    Be to, administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai gali skirti sankcijas, kai pardavėjas arba tiekėjas taiko tokias sutarties sąlygas, kurios pagal nacionalinę teisę bet kokiomis aplinkybėmis aiškiai apibrėžiamos kaip nesąžiningos, taip pat kai pardavėjas arba tiekėjas taiko tokią sutarties sąlygą, kuri buvo pripažinta nesąžininga priėmus galutinį privalomą sprendimą.

    Valstybės narės gali nuspręsti, kad administracinės institucijos taip pat turi teisę nustatyti, ar sutarčių sąlygos yra nesąžiningo pobūdžio.

    Administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai taip pat galėtų skirti sankciją pagal tą patį sprendimą, kuriuo nustatytas sutarties sąlygų nesąžiningumas.

    Valstybės narės galėtų nustatyti tinkamus koordinavimo mechanizmus bet kokiems nacionalinio lygmens veiksmams, susijusiems su individualiomis teisių gynimo priemonėmis ir sankcijomis;


- = -


• (16) valstybės narės turėtų užtikrinti, kad vartotojams, nukentėjusiems nuo nesąžiningos komercinės praktikos, būtų numatytos teisių gynimo priemonės, kad būtų panaikinti visi tos nesąžiningos praktikos padariniai.

    Privatų vykdymo užtikrinimą palengvintų aiški individualių teisių gynimo priemonių sistema.

    Vartotojui turėtų būti proporcingai ir veiksmingai sudaryta prieiga prie žalos atlyginimo ir, atitinkamais atvejais, kainos sumažinimo arba sutarties nutraukimo.

    Valstybėms narėms neturėtų būti draudžiama palikti galioti arba nustatyti vartotojams, nukentėjusiems nuo nesąžiningos komercinės praktikos, teises į kitas teisių gynimo priemones, kaip antai taisymas ar pakeitimas, kad būtų visiškai pašalinti tokios praktikos padariniai.

    Valstybėms narėms neturėtų būti draudžiama nustatyti teisių gynimo priemonių taikymo ir jų poveikio vartotojams sąlygas.

    Taikant teisių gynimo priemones, atitinkamais atvejais galėtų būti atsižvelgiama į nesąžiningos komercinės praktikos sunkumą ir pobūdį, vartotojo patirtą žalą ir kitas susijusias aplinkybes, pavyzdžiui, prekiautojo nusižengimą arba sutarties pažeidimą;


- = -


• (27) elektroninių prekyviečių teikėjai turėtų informuoti vartotojus, ar prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlanti trečioji šalis yra prekiautojas ar ne prekiautojas, remiantis jiems pateikta tos trečiosios šalies deklaracija.

    Kai prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlanti trečioji šalis deklaruoja, kad jos statusas – ne prekiautojas, elektroninių prekyviečių teikėjai turėtų pateikti trumpą pareiškimą, kad sudarytai sutarčiai netaikomos vartotojų teisės, išplaukiančios iš Sąjungos vartotojų apsaugos teisės.

    Be to, vartotojai turėtų būti informuojami apie tai, kaip prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlančios trečiosios šalys ir elektroninių prekyviečių teikėjai yra pasidaliję su sutartimi susijusius įsipareigojimus.

    Informacija turėtų būti pateikiama aiškiai ir suprantamai, o ne vien standartinėse sąlygose arba panašiuose sutartiniuose dokumentuose.

    Elektroninių prekyviečių teikėjams taikomi informavimo reikalavimai turėtų būti proporcingi.

    Tie reikalavimai turi užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugos ir elektroninių prekyviečių teikėjų konkurencingumo pusiausvyrą.

    Neturėtų būti reikalaujama, kad elektroninių prekyviečių teikėjai išvardytų konkrečias vartotojų teises, kai vartotojai informuojami apie jų netaikymą.

    Tai nedaro poveikio Direktyvoje 2011/83/ES, ir ypač jos 6 straipsnio 1 dalyje, nustatytiems vartotojų informavimo reikalavimams.

    Informacija apie atsakomybę už vartotojų teisių užtikrinimą, kurią reikia pateikti, priklauso nuo elektroninių prekyviečių teikėjų ir atitinkamų trečiųjų šalių, prekiautojų, sutartinių susitarimų.

    Elektroninės prekyvietės teikėjas galėtų nurodyti, kad už vartotojų teisių užtikrinimą atsako tik trečioji šalis, prekybininkas, arba apibūdinti savo konkrečius įsipareigojimus, kai tas teikėjas prisiima atsakomybę už tam tikrus sutarties aspektus, pavyzdžiui, pristatymą arba naudojimąsi teise atsisakyti sutarties;


- = -


• (36) funkcionalumo sąvoka turėtų būtu suprantama kaip reiškianti skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos naudojimo būdus.

    Pavyzdžiui, kokių nors techninių apribojimų buvimas arba nebuvimas, pavyzdžiui, apsaugos taikant skaitmeninių teisių valdymo arba regioninio kodavimo mechanizmus, galėtų daryti poveikį skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos gebėjimui vykdyti visas savo funkcijas, susijusias su jų tikslu.

    Sąveikumo sąvoka nurodo, ar ir kokia apimtimi skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga gali veikti naudojant nuo aparatinės ar programinės įrangos besiskiriančią aparatinę ar programinę įrangą, kuri paprastai naudojama tos pačios rūšies skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms.

    Sėkmingas veikimas galėtų apimti, pavyzdžiui, skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos gebėjimą keistis informacija su tokia kita programine ar aparatine įranga ir naudoti informaciją, kuria keičiamasi.

    Suderinamumo sąvoka apibrėžta Direktyvoje (ES) 2019/770;


- = -


• (44) Direktyvos 2011/83/ES 14 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis vartotojas, naudodamasis teise atsisakyti sutarties, nemoka už suteiktas paslaugas, suteiktas komunalines paslaugas ir pateiktą fizinėje laikmenoje neįrašytą skaitmeninį turinį.

    Kai tenkinama bet kuri iš tų sąlygų, vartotojui nereikia mokėti paslaugos, komunalinių paslaugų ar skaitmeninio turinio, gautų prieš pasinaudojant teise atsisakyti sutarties, kainos.

    Kalbant apie skaitmeninį turinį, viena iš tų atskirai taikomų sąlygų pagal 14 straipsnio 4 dalies b punkto iii papunktį yra nepateiktas sutarties patvirtinimas, kuris apima patvirtinimą, kad gautas išankstinis aiškus vartotojo sutikimas pradėti vykdyti sutartį nepasibaigus teisės atsisakyti sutarties laikotarpiui, ir pripažinimas, jog dėl to prarandama teisė atsisakyti sutarties.

    Tačiau ta sąlyga nėra įtraukta į tos direktyvos 16 straipsnio pirmos pastraipos m punkte numatytas teisės atsisakyti sutarties praradimo sąlygas, todėl atsiranda netikrumas, ar vartotojai gali remtis 14 straipsnio 4 dalies b punkto iii papunkčiu, kai įvykdomos kitos dvi 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytos sąlygos ir dėl to pagal 16 straipsnio pirmos pastraipos m punktą prarandama teisė atsisakyti sutarties.

    Todėl 14 straipsnio 4 dalies b punkto iii papunktyje numatyta sąlyga turėtų būti įtraukta į 16 straipsnio pirmos pastraipos m punktą, kad vartotojas galėtų pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, kai ta sąlyga nėra įvykdyta, ir atitinkamai reikalauti 14 straipsnio 4 dalyje numatytų teisių;


- = -