(41) siekiant užtikrinti teisinį tikrumą pardavėjams ir bendrą vartotojų pasitikėjimą tarpvalstybiniais pirkimo sandoriais, būtina numatyti laikotarpį, kuriuo vartotojas turi teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties, kuri egzistuoja atitikties nustatymui aktualiu laiku.
Atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinant Direktyvą 1999/44/EB dauguma valstybių narių numatė dvejų metų laikotarpį ir rinkos dalyviai praktiškai pripažįsta, kad tai yra pagrįstas laikotarpis, tas laikotarpis turėtų būti toliau taikomas.
Tas pats laikotarpis turėtų būti taikomas skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju.
Tačiau jeigu sutartyje numatytas nuolatinis teikimas, kuris trunka daugiau nei dvejus metus, vartotojas turėtų turėti teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl bet kokios skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitikties, kuri atsiranda ar paaiškėja per laikotarpį, kuriuo pagal sutartį turi būti teikiamas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga.
Siekiant užtikrinti, kad valstybės narės galėtų lanksčiai didinti vartotojų apsaugos lygį savo nacionalinėje teisėje, valstybės narės turėtų galėti numatyti ilgesnius pardavėjo atsakomybės terminus, nei nustatytieji šioje direktyvoje;
- = -
(43) tam tikrų aspektų atveju gali būti pateisinamas skirtingų sąlygų taikymas naudotų prekių atžvilgiu.
Nors dvejų ar daugiau metų trukmės atsakomybės laikotarpiu ar senaties terminu dažnai suderinami tiek pardavėjo, tiek vartotojo interesai, naudotų prekių atveju taip galėtų nebūti.
Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę šalims sudaryti sąlygas susitarti dėl trumpesnio atsakomybės laikotarpio ar senaties termino tokių prekių atžvilgiu. Šį klausimą palikus spręsti šalims sutartimi įformintu susitarimu padidėja sutarčių laisvė ir užtikrinama, kad vartotojas bus informuojamas apie tai, kad prekė yra naudota, ir kad taikomas trumpesnis atsakomybės laikotarpis ar senaties terminas.
Tačiau laikotarpis, dėl kurio susitarta sutartyje, neturėtų būti trumpesnis nei vieni metai;
- = -
(45) per vienų arba dvejų metų laikotarpį, jei valstybės narės nusprendžia taikyti dvejų metų laikotarpį, vartotojui pakaktų įrodyti, kad prekė neatitinka reikalavimų, taip pat nebūtinai įrodant, kad neatitiktis iš tikrųjų buvo atitikties nustatymui aktualiu laiku.
Kad vartotojo reikalavimas būtų atmestas, pardavėjas turėtų įrodyti, kad tuo laiku neatitikties nebuvo.
Be to, kai kuriais atvejais prielaida, kad neatitiktis buvo atitikties nustatymui tinkamu laiku, galėtų būti nesuderinama su prekių arba neatitikties pobūdžiu.
Pirmasis atvejis galėtų būti prekių, kurios dėl savo pobūdžio yra gendančios pavyzdys, kaip antai greitai gendantys produktai, pavyzdžiui, gėlės, ar prekės, skirtos tik vienkartiniam naudojimui.
Antrojo atvejo pavyzdys galėtų būti neatitiktis, kuri gali būti tik vartotojo veiksmų pasekmė arba dėl akivaizdžiai išorinės priežasties, kilusios po to, kai prekės buvo pristatytos vartotojui.
Skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju, jei sutartyje numatytas nuolatinis skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas, vartotojas neturėtų turėti įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga neatitiko reikalavimų atitinkamu atitikties nustatymo laikotarpiu.
Kad vartotojo reikalavimas būtų atmestas, pardavėjas turėtų įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga atitiko reikalavimus tuo laikotarpiu;
- = -