keyboard_tab Digital Service Act 2022/2065 LT

1.   Tarpininkavimo paslaugų teikėjai paskiria bendrą kontaktinį centrą, kad paslaugos gavėjai galėtų tiesiogiai ir greitai naudotojui patogiu būdu su jais susisiekti elektroninėmis priemonėmis, be kita ko, leidžiant paslaugos gavėjams pasirinkti ryšio priemones, kurios nebūtų vien automatizuotos priemones.

2.   Neskaitant pareigų, numatytų pagal Direktyvą 2000/31/EB, tarpininkavimo paslaugų teikėjai viešai skelbia informaciją, kuri yra būtina paslaugų gavėjams nesunkiai nustatyti jiems skirtus bendrus kontaktinius centrus ir su jais susisiekti. Ta informacija turi būti lengvai prieinama ir turi būti atnaujinama.

1.   Valdyba gali rekomenduoti, kad Komisija pagal 2, 3 ir 4 dalis inicijuotų savanoriškų krizės protokolų, kurie būtų taikomi krizinėse situacijose, rengimą. Tos situacijos turi būti susijusios tik su ypatingomis aplinkybėmis, darančiomis poveikį visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai.

2.   Komisija skatina ir sudaro palankesnes sąlygas labai didelių interneto platformų, labai didelių interneto paieškos sistemų paslaugų teikėjams ir, kai tinkama, kitų interneto platformų paslaugų teikėjams ar kitų interneto paieškos sistemų paslaugų teikėjams dalyvauti rengiant, išbandant ir taikant tuos krizės protokolus. Komisija siekia užtikrinti, kad tuose krizės protokoluose būtų numatyta viena ar daugiau iš toliau nurodytų priemonių:

a)	aiškiai rodyti valstybių narių valdžios institucijų ar Sąjungos lygmeniu arba, priklausomai nuo krizės konteksto, kitų atitinkamų patikimų įstaigų pateiktą informaciją apie krizinę situaciją;

b)

užtikrinti, kad tarpininkavimo paslaugų teikėjas paskirtų specialų kontaktinį centrą krizių valdymui; kai aktualu, tai gali būti 11 straipsnyje nurodytas elektroninis kontaktinis centras arba labai didelių interneto platformų ar labai didelių interneto paieškos sistemų paslaugų teikėjų atveju – 41 straipsnyje nurodytas atitikties užtikrinimo pareigūnas;

c)	kai taikytina, 16, 20, 22, 23 ir 35 straipsniuose išdėstytoms pareigoms vykdyti skirtus išteklius pritaikyti prie poreikių, kylančių dėl krizinės situacijos.

3.   Komisija atitinkamai pakviečia valstybių narių valdžios institucijas ir taip pat gali pakviesti Sąjungos įstaigas, organus ir agentūras dalyvauti rengiant bei išbandant krizės protokolus ir prižiūrint jų taikymą. Kai būtina ir tinkama, Komisija pilietinės visuomenės organizacijas ar kitas svarbias organizacijas taip pat gali pakviesti dalyvauti rengiant krizės protokolus.

4.   Komisija siekia užtikrinti, kad krizės protokoluose būtų aiškiai išdėstyti visi toliau išvardyti elementai:

a)	konkretūs parametrai, pagal kuriuos nustatoma, kas yra konkreti ypatinga aplinkybė, dėl kurios taikomas krizės protokolas, ir kokių tikslų siekiama krizės protokolu;

b)	kiekvieno dalyvio vaidmuo ir priemonės, kurias jie turi taikyti parengiamajame etape ir aktyvavus krizės protokolą;

c)	aiški procedūra, kurią taikant nustatoma, kada turi būti aktyvuotas krizės protokolas;

d)	aiški procedūra, kurią taikant nustatomas laikotarpis, per kurį reikia imtis aktyvavus krizės protokolą taikytinų priemonių, kurios turi apimti tik tai, kas yra būtina reaguojant į atitinkamas konkrečias ypatingas aplinkybes;

e)	apsaugos priemonės, kuriomis reaguojama į neigiamą poveikį naudojimuisi Chartijoje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis, visų pirma saviraiškos ir informacijos laisve ir teise į nediskriminavimą;

f)	procesas, kai pasibaigus krizinei situacijai viešai pranešama apie įgyvendintas priemones, jų trukmę ir rezultatus.

5.   Jeigu Komisija mano, kad krizės protokolu nepavyksta efektyviai reaguoti į krizinę situaciją arba apsaugoti naudojimąsi pagrindinėmis teisėmis, kaip numatyta 4 dalies e punkte, ji dalyvių prašo peržiūrėti krizės protokolą, be kita ko, imantis papildomų priemonių.