(2) vartotojų apsaugos teisė turėtų būti veiksmingai taikoma visoje Sąjungoje.
Nepaisant to, 2016 ir 2017 m.
pagal Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (REFIT) Komisijai atlikus išsamią vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą buvo padaryta išvada, kad Sąjungos vartotojų apsaugos teisės veiksmingumui kenkia per menkas tiek prekiautojų, tiek vartotojų informuotumas, ir kad esamomis teisių gynimo priemonėmis galėtų būti naudojamasi dažniau;
- = -
(5) galiojančios nacionalinės taisyklės dėl sankcijų Sąjungoje gerokai skiriasi.
Visų pirma ne visos valstybės narės užtikrina, kad už plačiai paplitusius pažeidimus ar Sąjungos mastu plačiai paplitusius pažeidimus atsakingiems prekiautojams galėtų būti skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos baudos.
Todėl turėtų būti patobulintos galiojančios direktyvų 98/6/EB, 2005/29/EB ir 2011/83/ES taisyklės dėl sankcijų, o kartu Tarybos direktyvoje 93/13/EEB (8) turėtų būti nustatytos naujos taisyklės dėl sankcijų;
- = -
(8) tie bendri neišsamūs ir orientaciniai sankcijų taikymo kriterijai galėtų būti nesvarbūs sprendžiant dėl sankcijų už kiekvieną pažeidimą, ypač už nesunkius pažeidimus.
Valstybės narės taip pat turėtų atsižvelgti į kitus bendruosius teisės principus, taikomus skiriant sankcijas, kaip antai non bis
- = -
(10) siekiant užtikrinti, kad už plačiai paplitusius pažeidimus ir už Sąjungos mastu plačiai paplitusius pažeidimus, kuriems taikomas koordinuotos tyrimo ir vykdymo užtikrinimo priemonės pagal Reglamentą (ES) 2017/2394, valstybių narių institucijos galėtų skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, baudos turėtų būti nustatytos kaip sankcijų už tokius pažeidimus elementas.
Kad būtų užtikrintas baudų atgrasomasis poveikis, valstybės narės už tokius pažeidimus nacionalinėje teisėje turėtų nustatyti maksimalią baudą, kuri sudarytų bent 4 % prekiautojo metinės apyvartos atitinkamoje valstybėje narėje arba atitinkamose valstybėse narėse.
Tam tikrais atvejais prekiautojas taip pat gali būti bendrovių grupė;
- = -
(14) sankcijų skyrimo taisyklės turėtų būti įtrauktos į Direktyvą 93/13/EEB, siekiant sustiprinti jos atgrasomąjį poveikį.
Valstybės narės gali pačios priimti sprendimą dėl administracinės ar teisminės sankcijų už tos direktyvos pažeidimus taikymo procedūros.
Visų pirma, administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai gali skirti sankcijas, kai jos nustato nesąžiningą sutarčių sąlygų pobūdį, įskaitant administracinės institucijos pradėto teismo proceso pagrindu.
Be to, administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai gali skirti sankcijas, kai pardavėjas arba tiekėjas taiko tokias sutarties sąlygas, kurios pagal nacionalinę teisę bet kokiomis aplinkybėmis aiškiai apibrėžiamos kaip nesąžiningos, taip pat kai pardavėjas arba tiekėjas taiko tokią sutarties sąlygą, kuri buvo pripažinta nesąžininga priėmus galutinį privalomą sprendimą.
Valstybės narės gali nuspręsti, kad administracinės institucijos taip pat turi teisę nustatyti, ar sutarčių sąlygos yra nesąžiningo pobūdžio.
Administracinės institucijos arba nacionaliniai teismai taip pat galėtų skirti sankciją pagal tą patį sprendimą, kuriuo nustatytas sutarties sąlygų nesąžiningumas.
Valstybės narės galėtų nustatyti tinkamus koordinavimo mechanizmus bet kokiems nacionalinio lygmens veiksmams, susijusiems su individualiomis teisių gynimo priemonėmis ir sankcijomis;
- = -
(16) valstybės narės turėtų užtikrinti, kad vartotojams, nukentėjusiems nuo nesąžiningos komercinės praktikos, būtų numatytos teisių gynimo priemonės, kad būtų panaikinti visi tos nesąžiningos praktikos padariniai.
Privatų vykdymo užtikrinimą palengvintų aiški individualių teisių gynimo priemonių sistema.
Vartotojui turėtų būti proporcingai ir veiksmingai sudaryta prieiga prie žalos atlyginimo ir, atitinkamais atvejais, kainos sumažinimo arba sutarties nutraukimo.
Valstybėms narėms neturėtų būti draudžiama palikti galioti arba nustatyti vartotojams, nukentėjusiems nuo nesąžiningos komercinės praktikos, teises į kitas teisių gynimo priemones, kaip antai taisymas ar pakeitimas, kad būtų visiškai pašalinti tokios praktikos padariniai.
Valstybėms narėms neturėtų būti draudžiama nustatyti teisių gynimo priemonių taikymo ir jų poveikio vartotojams sąlygas.
Taikant teisių gynimo priemones, atitinkamais atvejais galėtų būti atsižvelgiama į nesąžiningos komercinės praktikos sunkumą ir pobūdį, vartotojo patirtą žalą ir kitas susijusias aplinkybes, pavyzdžiui, prekiautojo nusižengimą arba sutarties pažeidimą;
- = -
(20) šiuo atžvilgiu Direktyvos 2005/29/EB I priedas turėtų būti iš dalies pakeistas, kad būtų aišku, jog turėtų būti draudžiama praktika, kai prekiautojas paieškos rezultatų pavidalu pagal vartotojo interneto paieškos užklausą pateikia vartotojui informaciją, aiškiai neatskleidžiant jokios sumokėtos reklamos ar mokėjimo, kuriuo konkrečiai siekiama aukštesnio produkto reitingo paieškos rezultatuose.
Kai prekiautojas tiesiogiai arba netiesiogiai sumoka interneto paieškos funkcijų teikėjui už aukštesnį produkto reitingą paieškos rezultatuose, interneto paieškos funkcijų teikėjas turėtų glausta, lengvai prieinama ir suprantama forma apie tai informuoti vartotojus.
Netiesioginiu mokėjimu galėtų būti laikomas prekiautojo sutikimas internetinės paieškos funkcijų teikėjo atžvilgiu prisiimti bet kokios rūšies papildomų įsipareigojimų, už kurį konkrečiai suteikiamas aukštesnis reitingas.
Netiesioginis mokėjimas galėtų būti didesnis komisinis mokestis už kiekvieną sandorį, taip pat įvairios atlyginimo sistemos, kurias taikant konkrečiai suteikiamas aukštesnis reitingas.
Mokėjimai už bendrąsias paslaugas, kaip antai įtraukimo į sąrašus mokesčiai arba narystės mokesčiai, už kuriuos prekiautojui suteikiama daug įvairių interneto paieškos funkcijų teikėjo siūlomų funkcijų, neturėtų būti laikomi mokėjimu, kuriuo konkrečiai siekiama aukštesnio produktų reitingo, su sąlyga, kad tokie mokėjimai nėra skirti aukštesniam reitingui gauti.
Interneto paieškos funkcijas gali teikti įvairių rūšių internetiniai prekiautojai, įskaitant tarpininkus, kaip antai internetinės prekyvietės, paieškos sistemos ir palyginimo paslaugų interneto svetainės;
- = -
(27) elektroninių prekyviečių teikėjai turėtų informuoti vartotojus, ar prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlanti trečioji šalis yra prekiautojas ar ne prekiautojas, remiantis jiems pateikta tos trečiosios šalies deklaracija.
Kai prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlanti trečioji šalis deklaruoja, kad jos statusas – ne prekiautojas, elektroninių prekyviečių teikėjai turėtų pateikti trumpą pareiškimą, kad sudarytai sutarčiai netaikomos vartotojų teisės, išplaukiančios iš Sąjungos vartotojų apsaugos teisės.
Be to, vartotojai turėtų būti informuojami apie tai, kaip prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlančios trečiosios šalys ir elektroninių prekyviečių teikėjai yra pasidaliję su sutartimi susijusius įsipareigojimus.
Informacija turėtų būti pateikiama aiškiai ir suprantamai, o ne vien standartinėse sąlygose arba panašiuose sutartiniuose dokumentuose.
Elektroninių prekyviečių teikėjams taikomi informavimo reikalavimai turėtų būti proporcingi.
Tie reikalavimai turi užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugos ir elektroninių prekyviečių teikėjų konkurencingumo pusiausvyrą.
Neturėtų būti reikalaujama, kad elektroninių prekyviečių teikėjai išvardytų konkrečias vartotojų teises, kai vartotojai informuojami apie jų netaikymą.
Tai nedaro poveikio Direktyvoje 2011/83/ES, ir ypač jos 6 straipsnio 1 dalyje, nustatytiems vartotojų informavimo reikalavimams.
Informacija apie atsakomybę už vartotojų teisių užtikrinimą, kurią reikia pateikti, priklauso nuo elektroninių prekyviečių teikėjų ir atitinkamų trečiųjų šalių, prekiautojų, sutartinių susitarimų.
Elektroninės prekyvietės teikėjas galėtų nurodyti, kad už vartotojų teisių užtikrinimą atsako tik trečioji šalis, prekybininkas, arba apibūdinti savo konkrečius įsipareigojimus, kai tas teikėjas prisiima atsakomybę už tam tikrus sutarties aspektus, pavyzdžiui, pristatymą arba naudojimąsi teise atsisakyti sutarties;
- = -
(36) funkcionalumo sąvoka turėtų būtu suprantama kaip reiškianti skaitmeninio turinio arba skaitmeninės paslaugos naudojimo būdus.
Pavyzdžiui, kokių nors techninių apribojimų buvimas arba nebuvimas, pavyzdžiui, apsaugos taikant skaitmeninių teisių valdymo arba regioninio kodavimo mechanizmus, galėtų daryti poveikį skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos gebėjimui vykdyti visas savo funkcijas, susijusias su jų tikslu.
Sąveikumo sąvoka nurodo, ar ir kokia apimtimi skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga gali veikti naudojant nuo aparatinės ar programinės įrangos besiskiriančią aparatinę ar programinę įrangą, kuri paprastai naudojama tos pačios rūšies skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms.
Sėkmingas veikimas galėtų apimti, pavyzdžiui, skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos gebėjimą keistis informacija su tokia kita programine ar aparatine įranga ir naudoti informaciją, kuria keičiamasi.
Suderinamumo sąvoka apibrėžta Direktyvoje (ES) 2019/770;
- = -
(44) Direktyvos 2011/83/ES 14 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis vartotojas, naudodamasis teise atsisakyti sutarties, nemoka už suteiktas paslaugas, suteiktas komunalines paslaugas ir pateiktą fizinėje laikmenoje neįrašytą skaitmeninį turinį.
Kai tenkinama bet kuri iš tų sąlygų, vartotojui nereikia mokėti paslaugos, komunalinių paslaugų ar skaitmeninio turinio, gautų prieš pasinaudojant teise atsisakyti sutarties, kainos.
Kalbant apie skaitmeninį turinį, viena iš tų atskirai taikomų sąlygų pagal 14 straipsnio 4 dalies b punkto iii papunktį yra nepateiktas sutarties patvirtinimas, kuris apima patvirtinimą, kad gautas išankstinis aiškus vartotojo sutikimas pradėti vykdyti sutartį nepasibaigus teisės atsisakyti sutarties laikotarpiui, ir pripažinimas, jog dėl to prarandama teisė atsisakyti sutarties.
Tačiau ta sąlyga nėra įtraukta į tos direktyvos 16 straipsnio pirmos pastraipos m punkte numatytas teisės atsisakyti sutarties praradimo sąlygas, todėl atsiranda netikrumas, ar vartotojai gali remtis 14 straipsnio 4 dalies b punkto iii papunkčiu, kai įvykdomos kitos dvi 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytos sąlygos ir dėl to pagal 16 straipsnio pirmos pastraipos m punktą prarandama teisė atsisakyti sutarties.
Todėl 14 straipsnio 4 dalies b punkto iii papunktyje numatyta sąlyga turėtų būti įtraukta į 16 straipsnio pirmos pastraipos m punktą, kad vartotojas galėtų pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, kai ta sąlyga nėra įvykdyta, ir atitinkamai reikalauti 14 straipsnio 4 dalyje numatytų teisių;
- = -
(45) prekiautojai gali personalizuoti savo pasiūlymų kainą tam tikriems vartotojams ar konkrečiai vartotojų kategorijai taikydami automatizuotą sprendimų priėmimą ir vartotojų elgsenos profiliavimą, kurie leidžia prekiautojams įvertinti vartotojo perkamąją galią.
Todėl vartotojai turėtų būti aiškiai informuojami tais atvejais, kai jiems nurodyta kaina yra individualizuota taikant automatizuotą sprendimų priėmimą, kad jie priimdami savo sprendimus dėl pirkimo galėtų atsižvelgti į galimą riziką.
Atitinkamai Direktyva 2011/83/ES turėtų būti papildyta konkrečiu reikalavimu informuoti vartotoją, kai kaina individualizuojama taikant automatizuotą sprendimų priėmimą. Šis informavimo reikalavimas neturėtų būti taikomas tokiems metodams kaip „dinamiškas“ arba „realiu laiku vykdomas“ kainų nustatymas, pagal kurį kaina keičiama labai lanksčiai ir greitai, atsižvelgiant į paklausą rinkoje, kai tokiais būdais nevykdomas individualizavimas, remiantis automatizuotu sprendimų priėmimu. Šis informavimo reikalavimas nedaro poveikio Reglamentui (ES) 2016/679, kuriame numatyta, inter alia, asmens teisė nesutikti, kad jo atžvilgiu būtų vykdomas automatizuotas atskirų sprendimų priėmimas, įskaitant profiliavimą;
- = -
(47) priimdami sprendimą dėl pirkimo vartotojai vis dažniau remiasi kitų vartotojų atsiliepimais ir rekomendacijomis.
Todėl, jeigu prekiautojai leidžia susipažinti su vartotojų atsiliepimais apie produktus, jie turėtų informuoti vartotojus, ar yra procesai ar procedūros, skirti užtikrinti, kad skelbiami atsiliepimai gauti iš vartotojų, kurie iš tikrųjų naudojo arba įsigijo produktus.
Jei tokie procesai ar procedūros yra nustatyti, prekiautojai turėtų suteikti informacijos apie tai, kaip atliekami patikrinimai, ir aiškiai informuoti vartotojus, kaip atsiliepimai yra tvarkomi, pavyzdžiui, ar skelbiami visi atsiliepimai (teigiami ir neigiami), taip pat ar tiems atsiliepimams įtakos turėjo rėmėjai arba sutartiniai santykiai su prekiautoju.
Be to, nesąžininga komercine praktika turėtų būti laikomas vartotojų klaidinimas, skelbiant, kad atsiliepimus apie produktą pateikė vartotojai, kurie iš tikrųjų tuo produktu naudojosi ar jį įsigijo, jeigu nebuvo imtasi pagrįstų ir proporcingų veiksmų siekiant užtikrinti, kad atsiliepimus pateikė tokie vartotojai.
Tokie veiksmai galėtų apimti, pavyzdžiui, technines priemones, skirtas patikrinti atsiliepimus skelbiančių asmenų patikimumą, prašant informacijos, kad būtų patikrinta, ar vartotojas iš tikrųjų naudojo ar įsigijo produktą;
- = -
(49) prekiautojams taip pat turėtų būti uždrausta teikti netikrus vartotojų atsiliepimus ir rekomendacijas, pavyzdžiui, paspaudimus „patinka“ socialinėse medijose, arba pavesti kitiems tai daryti, kad jie reklamuotų jų produktus, taip pat manipuliuoti atsiliepimais ir rekomendacijomis, pavyzdžiui, skelbti tik teigiamus atsiliepimus, o neigiamus – šalinti.
Tokia praktika taip pat galėtų būti daroma ekstrapoliuojant rekomendacijas socialinėse medijose, kai naudotojo teigiama sąveika su tam tikru internetiniu turiniu susiejama su kitokiu, tačiau susijusiu turiniu arba prie jo perkeliama, sudarant įspūdį, kad tas naudotojas palankiai vertina ir susijusį turinį;
- = -
(53) tačiau, kaip rodo vykdymo užtikrinimo patirtis, nesant tikslios nuostatos vartotojams, prekiautojams ir nacionalinėms kompetentingoms institucijoms gali būti neaišku, kokia komercinė praktika galėtų prieštarauti Direktyvai 2005/29/EB.
Todėl, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą tiek prekiautojams, tiek vykdymo užtikrinimo institucijoms, ta direktyva turėtų būti iš dalies pakeista aiškiai reglamentuojant prekybą preke kaip tapačia kitose valstybėse narėse parduodamai prekei, kai tos prekės sudėtis ar savybės gerokai skiriasi.
Kompetentingos institucijos tokią veiklą kiekvienu konkrečiu atveju turėtų vertinti ir nagrinėti pagal Direktyvą 2005/29/EB, iš dalies pakeistą šia direktyva.
Atlikdama vertinimą kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į tai, ar vartotojai gali lengvai atpažinti tokį diferencijavimą, į prekiautojo teisę to paties firminio ženklo prekes pritaikyti skirtingoms geografinėms rinkoms dėl teisėtų ir objektyvių priežasčių, kaip antai nacionalinės teisės, vietinės ar sezoninės žaliavų pasiūlos ar savanoriškų strategijų, siekiant didinti galimybes maitintis sveikai ir maistingai, taip pat į prekiautojo teisę skirtingose geografinėse rinkose to paties firminio ženklo prekes siūlyti skirtingo svorio ar tūrio pakuotėse.
Kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į informacijos prieinamumą ir tinkamumą, turėtų įvertinti, ar vartotojai gali lengvai identifikuoti tokius skirtumus.
Svarbu informuoti vartotojus apie prekių diferencijavimą dėl teisėtų ir objektyvių priežasčių.
Prekiautojams turėtų būti suteikta galimybė pateikti tokią informaciją įvairiais būdais, leidžiančiais vartotojams susipažinti su reikiama informacija.
Prekiautojai paprastai turėtų teikti pirmenybę informacijos pateikimo ant prekių etiketės alternatyvoms.
Turėtų būti laikomasi atitinkamų Sąjungos sektorinių taisyklių ir laisvo prekių judėjimo taisyklių;
- = -
(55) vadovaujantis subsidiarumo principu ir siekiant sudaryti palankias sąlygas užtikrinti vykdymą, reikėtų paaiškinti, kad Direktyva 2005/29/EB nedaro poveikio valstybių narių teisei priimti nacionalines nuostatas, siekiant dar labiau apsaugoti teisėtus vartotojų interesus nuo nesąžiningos komercinės praktikos, susijusios su nepageidaujamu prekiautojo lankymusi vartotojų namuose norint pasiūlyti ar parduoti produktus arba su prekiautojo organizuojamomis ekskursijomis siekiant reklamuoti ar parduoti vartotojams produktus, jeigu tokios nuostatos yra pateisinamos vartotojų apsaugos sumetimais.
Visos tokios nuostatos turėtų būti proporcingos ir nediskriminacinės ir jomis savaime neturėtų būti uždrausti tokie pardavimo kanalai.
Valstybių narių priimtomis nacionalinėmis nuostatomis būtų galima, pavyzdžiui, nustatyti valandas, kada apsilankymai vartotojų namuose be aiškaus jų prašymo nėra leistini, arba drausti tokius apsilankymus, kai vartotojas yra aiškiai nurodęs, kad tokie apsilankymai nėra priimtini, arba nustatyti mokėjimo tvarką.
Be to, tokiose nuostatose būtų galima nustatyti daugiau apsaugos taisyklių Direktyva 2011/83/ES suderintose srityse.
Todėl Direktyva 2011/83/ES turėtų būti iš dalies pakeista, kad valstybės narės galėtų priimti nacionalines priemones, kuriomis būtų suteikiamas ilgesnis teisės atsisakyti sutarties laikotarpis ir leidžiama nukrypti nuo konkrečių sutarties atsisakymo teisės išimčių.
Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės praneštų Komisijai apie bet kokias tuo tikslu priimtas nacionalines nuostatas, kad Komisija galėtų šią informaciją perduoti visoms suinteresuotosioms šalims ir stebėti tų priemonių proporcingumą ir teisėtumą;
- = -
(58) siekiant užtikrinti, kad piliečiai galėtų gauti naujausios informacijos apie savo turimas vartotojų teises ir neteisminį ginčų sprendimą, bendra internetinė prieiga, kurią turi kurti Komisija, kiek tai įmanoma, turėtų būti patogi naudoti, pritaikyta mobiliesiems įrenginiams, lengvai prieinama ir pritaikyta naudoti visiems, įskaitant neįgaliuosius („visiems tinkamas dizainas“);
- = -