(2) vartotojų apsaugos teisė turėtų būti veiksmingai taikoma visoje Sąjungoje.
Nepaisant to, 2016 ir 2017 m.
pagal Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (REFIT) Komisijai atlikus išsamią vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą buvo padaryta išvada, kad Sąjungos vartotojų apsaugos teisės veiksmingumui kenkia per menkas tiek prekiautojų, tiek vartotojų informuotumas, ir kad esamomis teisių gynimo priemonėmis galėtų būti naudojamasi dažniau;
- = -
(17) atlikus vartotojų ir rinkodaros teisės srities direktyvų tinkamumo patikrą ir kartu Direktyvos 2011/83/ES vertinimą taip pat buvo nustatyta keletas sričių, kuriose esamos Sąjungos vartotojų apsaugos taisyklės turėtų būti modernizuotos.
Atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninės priemonės nuolat tobulinamos, būtina patikslinti Sąjungos vartotojų apsaugos teisę;
- = -
(18) didelį poveikį vartotojams daro tarp internetinės paieškos rezultatų komerciniams pasiūlymams suteikiamas aukštesnis reitingas arba bet koks jų preferencinis pateikimas, kurį atlieka interneto paieškos funkcijų teikėjai;
- = -
(23) reikalavimas informuoti apie pagrindinius parametrus, kuriais remiantis nustatomas reitingas, nedaro poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai (ES) 2016/943 (10).
Neturėtų būti reikalaujama, kad prekiautojai atskleistų išsamų savo reitingavimo mechanizmų, įskaitant algoritmus, veikimą.
Prekiautojai turėtų pateikti bendrą pagrindinių parametrų, kuriais remiantis nustatomas reitingas, aprašymą, paaiškinantį prekiautojo naudojamus pagrindinius standartinius parametrus ir jų santykinę svarbą, palyginti su kitais parametrais, tačiau tas aprašymas neturi būti individualizuotas kiekvienai atskirai paieškos užklausai;
- = -
(26) todėl direktyvose 2005/29/EB ir 2011/83/ES turėtų būti nustatyti elektroninėms prekyvietėms taikomi konkretūs informacijos pateikimo reikalavimai siekiant informuoti elektroninėmis prekyvietėmis besinaudojančius vartotojus apie pagrindinius parametrus, kuriais remiantis nustatomas pasiūlymų reitingas, taip pat apie tai, ar jie sutartį sudaro su prekiautoju ar su ne prekiautoju, kaip antai su kitu vartotoju;
- = -
(27) elektroninių prekyviečių teikėjai turėtų informuoti vartotojus, ar prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlanti trečioji šalis yra prekiautojas ar ne prekiautojas, remiantis jiems pateikta tos trečiosios šalies deklaracija.
Kai prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlanti trečioji šalis deklaruoja, kad jos statusas – ne prekiautojas, elektroninių prekyviečių teikėjai turėtų pateikti trumpą pareiškimą, kad sudarytai sutarčiai netaikomos vartotojų teisės, išplaukiančios iš Sąjungos vartotojų apsaugos teisės.
Be to, vartotojai turėtų būti informuojami apie tai, kaip prekes, paslaugas arba skaitmeninį turinį siūlančios trečiosios šalys ir elektroninių prekyviečių teikėjai yra pasidaliję su sutartimi susijusius įsipareigojimus.
Informacija turėtų būti pateikiama aiškiai ir suprantamai, o ne vien standartinėse sąlygose arba panašiuose sutartiniuose dokumentuose.
Elektroninių prekyviečių teikėjams taikomi informavimo reikalavimai turėtų būti proporcingi.
Tie reikalavimai turi užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugos ir elektroninių prekyviečių teikėjų konkurencingumo pusiausvyrą.
Neturėtų būti reikalaujama, kad elektroninių prekyviečių teikėjai išvardytų konkrečias vartotojų teises, kai vartotojai informuojami apie jų netaikymą.
Tai nedaro poveikio Direktyvoje 2011/83/ES, ir ypač jos 6 straipsnio 1 dalyje, nustatytiems vartotojų informavimo reikalavimams.
Informacija apie atsakomybę už vartotojų teisių užtikrinimą, kurią reikia pateikti, priklauso nuo elektroninių prekyviečių teikėjų ir atitinkamų trečiųjų šalių, prekiautojų, sutartinių susitarimų.
Elektroninės prekyvietės teikėjas galėtų nurodyti, kad už vartotojų teisių užtikrinimą atsako tik trečioji šalis, prekybininkas, arba apibūdinti savo konkrečius įsipareigojimus, kai tas teikėjas prisiima atsakomybę už tam tikrus sutarties aspektus, pavyzdžiui, pristatymą arba naudojimąsi teise atsisakyti sutarties;
- = -
(37) pagal Direktyvos 2011/83/ES 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 8 dalį reikalaujama, kad prekiautojai atitinkamai ne prekybai skirtose patalpose sudaromų sutarčių ir nuotolinės prekybos sutarčių atveju gautų išankstinį aiškų vartotojo sutikimą, kad sutartis būtų pradėta vykdyti nepasibaigus teisės atsisakyti sutarties laikotarpiui.
Tos direktyvos 14 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta sutartinė sankcija tuo atveju, kai prekiautojas neįvykdo šio reikalavimo, t.
y.
vartotojui nereikia mokėti už suteiktas paslaugas.
Reikalavimas gauti išankstinį aiškų vartotojo sutikimą atitinkamai svarbus tik paslaugų, įskaitant skaitmenines paslaugas, teikiamų už tam tikrą kainą, atveju.
Todėl būtina iš dalies pakeisti 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 8 dalį taip, kad reikalavimas prekiautojams gauti vartotojo išankstinį aiškų sutikimą būtų taikomas tik paslaugų sutartims, pagal kurias vartotojui atsiranda mokėjimo pareiga;
- = -
(40) Direktyvos 2005/29/EB 7 straipsnio 4 dalyje nustatyti informacijos reikalavimai apima vartotojo informavimą apie prekiautojo skundų nagrinėjimo tvarką.
Vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikros rezultatai rodo, kad ta informacija svarbiausia iki sutarties sudarymo stadijoje, o ją reglamentuojančios nuostatos išdėstytos Direktyvoje 2011/83/ES.
Todėl reikalavimas pateikti tą informaciją kvietimuose pirkti produkto reklamos stadijoje pagal Direktyvą 2005/29/EB turėtų būti išbrauktas;
- = -
(41) pagal Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalies h punktą prekiautojai iki sutarties sudarymo turi pateikti vartotojui informaciją apie teisę atsisakyti sutarties, taip pat pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, nustatytą tos direktyvos I priedo B dalyje.
Tos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje nustatyti paprastesni iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos reikalavimai, jei sutartis sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones ir todėl nėra pakankamai vietos ar laiko informacijai pateikti, pavyzdžiui, telefonu, per balsu valdomas apsipirkimo programėles ar SMS žinute.
Privaloma iki sutarties sudarymo pateiktina informacija, kuri turi būti nurodyta tose konkrečiose nuotolinio ryšio priemonėse arba per jas, apima informaciją apie teisę atsisakyti sutarties, kaip nurodyta 6 straipsnio 1 dalies h punkte.
Taigi ji taip pat apima ir reikalavimą pateikti pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, nustatytą I priedo B dalyje.
Tačiau pateikti sutarties atsisakymo formą, kai sutartis sudaroma tokiomis priemonėmis, kaip telefonas ar balsu valdoma apsipirkimo programėlė, neįmanoma, o pateikti patogiai vartotojui kitomis 8 straipsnio 4 dalyje numatytomis nuotolinio ryšio priemonėmis gali būti techniškai neįmanoma.
Todėl tikslinga pagal 8 straipsnio 4 dalį nuostatos dėl pavyzdinės sutarties atsisakymo formos neįtraukti į informaciją, kurią prekiautojai bet kuriuo atveju turi nurodyti sutarčiai sudaryti naudojamose nuotolinio ryšio priemonėse arba per jas;
- = -
(45) prekiautojai gali personalizuoti savo pasiūlymų kainą tam tikriems vartotojams ar konkrečiai vartotojų kategorijai taikydami automatizuotą sprendimų priėmimą ir vartotojų elgsenos profiliavimą, kurie leidžia prekiautojams įvertinti vartotojo perkamąją galią.
Todėl vartotojai turėtų būti aiškiai informuojami tais atvejais, kai jiems nurodyta kaina yra individualizuota taikant automatizuotą sprendimų priėmimą, kad jie priimdami savo sprendimus dėl pirkimo galėtų atsižvelgti į galimą riziką.
Atitinkamai Direktyva 2011/83/ES turėtų būti papildyta konkrečiu reikalavimu informuoti vartotoją, kai kaina individualizuojama taikant automatizuotą sprendimų priėmimą. Šis informavimo reikalavimas neturėtų būti taikomas tokiems metodams kaip „dinamiškas“ arba „realiu laiku vykdomas“ kainų nustatymas, pagal kurį kaina keičiama labai lanksčiai ir greitai, atsižvelgiant į paklausą rinkoje, kai tokiais būdais nevykdomas individualizavimas, remiantis automatizuotu sprendimų priėmimu. Šis informavimo reikalavimas nedaro poveikio Reglamentui (ES) 2016/679, kuriame numatyta, inter alia, asmens teisė nesutikti, kad jo atžvilgiu būtų vykdomas automatizuotas atskirų sprendimų priėmimas, įskaitant profiliavimą;
- = -
(49) prekiautojams taip pat turėtų būti uždrausta teikti netikrus vartotojų atsiliepimus ir rekomendacijas, pavyzdžiui, paspaudimus „patinka“ socialinėse medijose, arba pavesti kitiems tai daryti, kad jie reklamuotų jų produktus, taip pat manipuliuoti atsiliepimais ir rekomendacijomis, pavyzdžiui, skelbti tik teigiamus atsiliepimus, o neigiamus – šalinti.
Tokia praktika taip pat galėtų būti daroma ekstrapoliuojant rekomendacijas socialinėse medijose, kai naudotojo teigiama sąveika su tam tikru internetiniu turiniu susiejama su kitokiu, tačiau susijusiu turiniu arba prie jo perkeliama, sudarant įspūdį, kad tas naudotojas palankiai vertina ir susijusį turinį;
- = -
(50) prekiautojams turėtų būti uždrausta perparduoti vartotojams bilietus į kultūros ir sporto renginius, kuriuos jie įsigijo naudodamiesi programine įranga, pavyzdžiui, „botus“, suteikiančią jiems galimybę įsigyti daugiau bilietų nei leidžia pirminio bilietų pardavėjo nustatyti techniniai apribojimai arba išvengti visų kitų techninių priemonių, kurias įdiegė pirminis pardavėjas, siekdamas užtikrinti galimybę įsigyti bilietus visiems asmenims.
Tas draudimas nedaro poveikio jokioms kitoms nacionalinėms priemonėms, kurių valstybės narės gali imtis siekdamos apsaugoti teisėtus vartotojų interesus ir užtikrinti kultūros politiką bei plataus masto galimybes visiems asmenims dalyvauti kultūros ir sporto renginiuose, pavyzdžiui, reguliuoti bilietų perpardavimo kainą;
- = -
(54) nors ne prekybai skirtose patalpose vykdoma prekyba yra teisėtas ir nusistovėjęs prekybos kanalas, pavyzdžiui, prekyba prekiautojo prekybai skirtose patalpose ir nuotolinė prekyba, dėl tam tikros ypač agresyvios ar klaidinančios prekybos ar pardavimo praktikos per apsilankymus vartotojo namuose arba per ekskursijas, kaip nurodyta Direktyvos 2011/83/ES 2 straipsnio 8 dalyje, vartotojams gali būti daromas spaudimas pirkti prekes ar paslaugas, kurių kitomis aplinkybėmis jie nepirktų, arba pirkti pernelyg didelėmis kainomis, dažnai prašant nedelsiant sumokėti.
Dažnai tokia praktika būna nukreipta į senyvo amžiaus arba kitus pažeidžiamus vartotojus.
Kai kurios valstybės narės tą praktiką laiko netinkama ir mano, kad būtina apriboti tam tikras ne prekybai skirtose patalpose vykdomos prekybos Direktyvos 2011/83/ES prasme formas ir aspektus, pavyzdžiui, agresyvią ar klaidinančią produkto rinkodarą ar pardavimą nepageidaujamo lankymosi vartotojo namuose arba ekskursijų metu.
Kai tokie apribojimai priimami kitais nei vartotojų apsauga sumetimais, kaip antai viešojo intereso arba vartotojo teisės į privatų gyvenimą, kuri saugoma Chartijos 7 straipsniu, užtikrinimo sumetimais, jie nepatenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį;
- = -
(55) vadovaujantis subsidiarumo principu ir siekiant sudaryti palankias sąlygas užtikrinti vykdymą, reikėtų paaiškinti, kad Direktyva 2005/29/EB nedaro poveikio valstybių narių teisei priimti nacionalines nuostatas, siekiant dar labiau apsaugoti teisėtus vartotojų interesus nuo nesąžiningos komercinės praktikos, susijusios su nepageidaujamu prekiautojo lankymusi vartotojų namuose norint pasiūlyti ar parduoti produktus arba su prekiautojo organizuojamomis ekskursijomis siekiant reklamuoti ar parduoti vartotojams produktus, jeigu tokios nuostatos yra pateisinamos vartotojų apsaugos sumetimais.
Visos tokios nuostatos turėtų būti proporcingos ir nediskriminacinės ir jomis savaime neturėtų būti uždrausti tokie pardavimo kanalai.
Valstybių narių priimtomis nacionalinėmis nuostatomis būtų galima, pavyzdžiui, nustatyti valandas, kada apsilankymai vartotojų namuose be aiškaus jų prašymo nėra leistini, arba drausti tokius apsilankymus, kai vartotojas yra aiškiai nurodęs, kad tokie apsilankymai nėra priimtini, arba nustatyti mokėjimo tvarką.
Be to, tokiose nuostatose būtų galima nustatyti daugiau apsaugos taisyklių Direktyva 2011/83/ES suderintose srityse.
Todėl Direktyva 2011/83/ES turėtų būti iš dalies pakeista, kad valstybės narės galėtų priimti nacionalines priemones, kuriomis būtų suteikiamas ilgesnis teisės atsisakyti sutarties laikotarpis ir leidžiama nukrypti nuo konkrečių sutarties atsisakymo teisės išimčių.
Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės praneštų Komisijai apie bet kokias tuo tikslu priimtas nacionalines nuostatas, kad Komisija galėtų šią informaciją perduoti visoms suinteresuotosioms šalims ir stebėti tų priemonių proporcingumą ir teisėtumą;
- = -
(56) kalbant apie agresyvią ir klaidinančią praktiką, susijusią su renginiais, organizuojamais ne prekiautojo patalpose, Direktyva 2005/29/EB nedaro poveikio jokioms įsisteigimo sąlygoms ar leidimų išdavimo tvarkai, kurią valstybės narės gali taikyti prekiautojams.
Be to, ta direktyva nedaro poveikio nacionalinei sutarčių teisei, ypač taisyklėms dėl sutarties galiojimo, sudarymo arba padarinių.
Agresyvi ir klaidinanti praktika, susijusi su renginiais, organizuojamais ne prekiautojo patalpose, gali būti uždrausta kiekvienu konkrečiu atveju atliekant įvertinimą pagal tos direktyvos 5–9 straipsnius.
Be to, tos direktyvos I priede nustatytas bendrasis praktikos, kai prekiautojas sudaro įspūdį, kad prekiautojas neveikia su savo profesija susijusiais tikslais, ir praktikos, kuria sudaromas įspūdis, kad vartotojas negali palikti patalpų, kol nebus sudaryta sutartis, draudimas.
Komisija turėtų įvertinti, ar dabartinės taisyklės užtikrina tinkamą vartotojų apsaugos lygį ir priemones valstybėms narėms veiksmingai kovoti su tokia praktika;
- = -
(57) šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis nacionalinės sutarčių teisės aspektams, kurių ji nereglamentuoja.
Todėl taikant šią direktyvą neturėtų būti daromas poveikis nacionalinei sutarčių teisei, reglamentuojančiai, pavyzdžiui, sutarties sudarymą ar galiojimą tokiais atvejais, kai neduotas sutikimas ar vykdoma neleistina komercinė veikla;
- = -