(7) visiškas kai kurių pagrindinių reglamentavimo aspektų suderinimas turėtų labai padidinti teisinį tikrumą vartotojams ir prekiautojams.
Tiek vartotojai, tiek prekiautojai galėtų remtis viena reglamentavimo sistema, pagrįsta aiškiai apibrėžtomis teisinėmis sąvokomis, visoje Sąjungoje reglamentuojančiomis tam tikrus įmonių ir vartotojų sutarčių aspektus.
Tokiu suderinimu būtų panaikintos dėl taisyklių nenuoseklumo kylančios kliūtys ir užbaigtas šios srities vidaus rinkos kūrimas.
Tas kliūtis galima panaikinti tik nustatant vienodas taisykles Sąjungos lygiu.
Be to, visoje Sąjungoje būtų užtikrinamas aukštas bendras vartotojų apsaugos lygis;
- = -
(9) šia direktyva nustatomos taisyklės dėl informacijos, kuri turi būti pateikiama sudarant nuotolinės prekybos sutartis, sutartis ne prekybai skirtose patalpose ir kitas sutartis, kurios nėra nuotolinės prekybos ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutartys. Šioje direktyvoje taip pat reglamentuojama teisė atsisakyti nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ir suderinamos tam tikros nuostatos dėl įmonių su vartotojais sudaromų sutarčių vykdymo ir kai kurių kitų aspektų;
- = -
(13) valstybėms narėms turėtų būti palikta kompetencija, laikantis Sąjungos teisės aktų, taikyti šios direktyvos nuostatas į jos taikymo sritį nepatenkantiems klausimams.
Tokiu būdu valstybės narės gali palikti galioti šios direktyvos nuostatas ar tam tikras jos nuostatas atitinkančius nacionalinės teisės aktus arba priimti naujus teisės aktus dėl sandorių, kuriems netaikoma ši direktyva.
Pavyzdžiui, valstybė narė gali nuspręsti šioje direktyvoje numatytas taisykles taikyti juridiniams asmenims arba fiziniams asmenims, kurie nėra vartotojai šios direktyvos prasme, pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos, verslą pradedančios ar mažosios ir vidutinės įmonės.
Analogiškai, valstybės narės gali taip pat taikyti šios direktyvos nuostatas sutartims, kurios nėra nuotolinės prekybos sutartys, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, pavyzdžiui, sutartims, kurios nėra sudarytos pagal organizuotą nuotolinę pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą.
Be to, valstybės narės gali taip pat palikti galioti arba priimti nacionalines nuostatas dėl klausimų, kurie šioje direktyvoje nėra konkrečiai nagrinėjami, pavyzdžiui, papildomos taisyklės dėl pirkimo–pardavimo sutarčių, įskaitant taisykles, susijusias su prekių pristatymu, arba reikalavimais teikti informaciją sutarties galiojimo laikotarpiu;
- = -
(24) viešajame aukcione prekiautojai ir vartotojai dalyvauja asmeniškai arba jiems suteikiama galimybė dalyvauti asmeniškai.
Prekes ir paslaugas vartotojams prekiautojas siūlo per varžytynes, kurios kai kuriose valstybėse narėse yra leistinos įstatymine tvarka, ir kurių metu leidžiama siūlyti parduoti prekes ar paslaugas viešosios prekybos būdu.
Laimėjęs asmuo privalo įsigyti prekes ar paslaugas.
Vartotojų ir prekiautojų interneto platformų naudojimas aukciono tikslais neturėtų būti laikomas viešuoju aukcionu šios direktyvos prasme;
- = -
(44) kitose šalyse parduodantys prekiautojai yra patyrę išlaidų dėl skirtingo teisės atsisakyti sutarties taikymo valstybėse narėse. Įvedus suderintą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, kurią vartotojai galėtų naudoti, turėtų supaprastėti sutarties atsisakymo procesas ir būtų užtikrintas teisinis tikrumas.
Dėl šių priežasčių valstybės narės neturėtų nustatyti papildomų Sąjungos pavyzdinės formos pateikimo reikalavimų, pavyzdžiui, dėl šrifto dydžio.
Tačiau vartotojui turėtų būti palikta teisė atsisakyti sutarties pačiam suformulavus pareiškimą, su sąlyga, kad šis pareiškimas, kuriame pateikiamas jo sprendimas atsisakyti sutarties, prekiautojui pateikiamas nedviprasmiškai.
Laiškas, skambutis telefonu arba prekių grąžinimas kartu su aiškiu pareiškimu galėtų atitikti šį reikalavimą, tačiau įrodinėjimo pareiga, kad sutarties buvo atsisakyta per šioje direktyvoje nurodytą laikotarpį, turėtų tekti vartotojui.
Dėl šios priežasties vartotojas suinteresuotas naudotis patvariąja laikmena, kai prekiautojui praneša, kad atsisako sutarties;
- = -
(47) kai kurie vartotojai pasinaudoja teise atsisakyti sutarties po to, kai prekėmis pasinaudoja daugiau nei būtina nustatyti prekių pobūdį, savybes ir veikimo būdą.
Tokiu atveju vartotojas neturėtų prarasti teisės atsisakyti sutarties, bet turėtų atsakyti už bet kokį prekių vertės sumažėjimą.
Siekdamas nustatyti prekių pobūdį, savybes ir veikimo būdą, vartotojas turėtų elgtis su preke ir ją apžiūrėti tik tokiu pačiu būdu, kaip jam būtų leista tą atlikti parduotuvėje.
Pavyzdžiui, vartotojas turėtų drabužį tik pasimatuoti ir neturėtų jo dėvėti.
Vadinasi, vartotojas sutarties atsisakymo laikotarpiu turėtų elgtis su prekėmis rūpestingai ir jas rūpestingai apžiūrėti.
Vartotojo pareigos sutarties atsisakymo atveju neturėtų būti atgrasymas nuo galimybės pasinaudoti savo teise atsisakyti sutarties;
- = -
(51) pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria vartotojai, ir viena iš pagrindinių ginčų su prekiautojais priežasčių susisijusios su prekių pristatymu, įskaitant prekių praradimą arba sugadinimą gabenant ir pavėluotą arba dalinį prekių pristatymą.
Todėl tikslinga aiškiai išdėstyti ir suderinti nacionalines taisykles dėl momento, kada turėtų būti atliktas pristatymas.
Pristatymo vieta ir sąlygos, taip pat prekių nuosavybės teisių perėjimo sąlygų ir tokių teisių perėjimo momento nustatymą reglamentuojančios taisyklės ir toliau turėtų būti reglamentuojamos nacionalinės teisės aktais, todėl joms neturėtų būti daromas poveikis šia direktyva.
Tomis taisyklėmis dėl pagal šią direktyvą nustatyto pristatymo turėtų būti numatyta galimybė vartotojui leisti trečiajai šaliai jo vardu fiziškai įgyti prekes ar jas kontroliuoti.
Turėtų būti laikoma, kad vartotojas prekes kontroliuoja, jei jis arba jo nurodyta trečioji šalis turi galimybę jomis naudotis savininko teisėmis arba gali tas prekes perparduoti (pavyzdžiui, jam gavus raktus ar nuosavybės dokumentus);
- = -
(52) pirkimo–pardavimo sutarčių srityje prekės gali būti pristatomos įvairiais būdais: iškart arba vėlesnę datą.
Jei šalys nesusitarė dėl konkrečios pristatymo datos, prekiautojas turėtų prekes pristatyti kuo greičiau ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo.
Taisyklėse dėl pavėluoto pristatymo taip pat turėtų būti atsižvelgiama į situacijas, susijusias su prekėmis, kurios turi būti pagamintos konkrečiam vartotojui ar jo įsigytos ir kurių prekiautojas negali pakartotinai panaudoti nepatirdamas didelių nuostolių.
Todėl šioje direktyvoje turėtų būti numatyta taisyklė, pagal kurią prekiautojui tam tikromis aplinkybėmis suteikiamas pagrįstas papildomas laikotarpis.
Jei prekiautojas prekių nepristatė per su vartotoju sutartą laikotarpį, prieš vartotojui nutraukiant sutartį, jis turėtų paraginti prekiautoją pristatyti prekes per pagrįstą papildomą laikotarpį ir turėtų teisę nutraukti sutartį, jei prekiautojas nepristato prekių ir per tą papildomą laikotarpį.
Vis dėlto ši taisyklė neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai prekiautojas nedviprasmišku pareiškimu atsisakė pristatyti prekes.
Be to, ji neturėtų būti taikoma susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kai pristatymo laikotarpis yra itin svarbus, pavyzdžiui, sutuoktuvių suknelės, kuri turėtų būti pristatyta iki sutuoktuvių, atveju.
Minėta taisyklė taip pat neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai vartotojas praneša prekiautojui, kad prekių pristatymas nurodytą dieną yra itin svarbus. Šiuo tikslu vartotojai gali pasinaudoti pagal šią direktyvą pateiktais prekiautojo kontaktiniais duomenimis.
Tokiais specifiniais atvejais, jei prekiautojas prekių nepristato laiku, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį iš karto po to, kai baigiasi iš pradžių sutartas pristatymo laikotarpis. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinėms nuostatoms, kuriomis reglamentuojama, kokiu būdu vartotojas turėtų informuoti prekiautoją apie ketinimą nutraukti sutartį;
- = -
(60) tokią prekybos praktiką, kai bandoma parduoti neužsakytas prekes ir paslaugas, draudžia 2005 m.
gegužės 11 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (13), tačiau joje nenumatoma jokių sutartinių teisių gynimo priemonių, todėl šioje direktyvoje būtina numatyti sutartines teisių gynimo priemones, kad vartotojai būtų atleisti nuo pareigos atlyginti už be užsakymo pateiktas prekes arba paslaugas;
- = -
(62) identifikavus naujas vidaus rinkos kliūtis, reikėtų, kad Komisija peržiūrėtų šią direktyvą.
Atlikdama peržiūrą, Komisija ypatingą dėmesį turėtų skirti numatytai valstybių narių galimybei palikti galioti ar įvesti specialias nacionalines nuostatas, įskaitant nuostatas tam tikrose 1993 m.
balandžio 5 d.
Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (15) ir 1999 m.
gegužės 25 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (16) srityse.
Ta peržiūra galėtų paskatinti Komisiją siūlyti iš dalies pakeisti šią direktyvą; tas pasiūlymas galėtų apimti kitų vartotojų interesus ginančių teisės aktų pakeitimus, atspindinčius Komisijos Vartotojų politikos strategijoje prisiimtą įsipareigojimą peržiūrėti galiojančius Sąjungos acquis siekiant aukšto bendro vartotojų apsaugos lygio;
- = -